Katytiškė Deimantė Gruzdytė jau antrus metus gyvena antrame pagal dydį Pietų Korėjos mieste Busane, kur Dongseo universitete studijuoja žaidimų kūrimą.
Vilniuje įstojusi į Mykolo Romerio universitetą mergina žinojo, kad po dviejų kursų dvejiems metams turės išvažiuoti į Pietų Korėją, nes abiejų šalių universitetai vykdo jungtinę „Informatikos ir skaitmeninio turinio“ studijų programą.
„Tolima šalis manęs nebaugino. Mokslus Korėjoje labiau vertinau kaip galimybę, nei kaip iššūkį“, – sako ji.
Svetima neįprasta kalba, gerokai karštesnis klimatas nei Lietuvoje, kalnai, korėjietiška virtuvė, vietinų gyventojų smalsumas – tai dalykai, prie kurių katytiškei teko priprasti, gyvenant tolimoje ir egzotiškoje šalyje. Gyvendama čia ji netgi patyrė žemės drebėjimą.
Jūsų dėmesiui – egzotiškas interviu su D.Gruzdyte iš tolimosios Pietų Korėjos.
– Kodėl nusprendėte tęsti studijas Pietų Korėjoje? Ar ilgai ruošėtės šiam žingsniui?
– Katyčiuose baigusi 10 klasių, važinėjau mokytis į Šilutės pirmąją gimnaziją. Vėliau mokslus tęsiau Mykolo Romerio universitete – studijų programa vadinosi „Informatika ir skaitmeninis turinys“. Pasirinkti šias studijas padėjo mama – būtent ji rado šią studijų programą ir pasiūlė man.
Mano šeimoje kompiuterinės technologijos yra neatsiejama gyvenimo dalis. Su broliu nuo mažų dienų žaisdavome „Playstation konsole“, domėjomės, kas vyksta virtualiajame pasaulyje. Kompiuteriniai žaidimai, technologijos bei anglų kalba tapo mūsų kasdienybės dalimi, todėl ši studijų programa man buvo artima.
Nors pavadinimas „Informatika ir skaitmeninis turinys“ skamba įmantriai, paprastai pasakius, tai yra studijų programa, kuri ruošia studentus dirbti virtualiame pasaulyje. Studentai mokomi informatikos, žaidimų kūrimo pagrindų, naudojimosi programomis, skirtomis 3D modeliavimui, animacijai, vizualiniams efektams, skatinama studentų kūryba, mąstymas šia linkme.
Žinoma, pati įspūdingiausia visų studijų dalis yra ta, jog studijos tęsiasi Pietų Korėjoje. Baigę du kursus M.Romerio universitete, visi turėjome išvykti į tolimą ir svetimą šalį. Studijuodama Lietuvoje radau puikių draugų, o išvykimui pasiruošti turėjome daug laiko – dvejus metus.
– Kokiame mieste gyvenate, ką konkrečiai mokotės? Ar sunku studijuoti Pietų Korėjoje? Kokie skirtumai, palyginti su Lietuvos universitetais?
– Dabar mokausi antrame pagal dydį Pietų Korėjos mieste – Busane. Prieš keletą dienų pradėjau savo antruosius metus čia įsikūrusiame Dongseo universitete. Kadangi čia gyvenu jau visus metus, pripratau prie aplinkos bei šalies.
Studijuojant nuo pat pradžių nebuvo didelių problemų. Visos paskaitos vyksta anglų kalba, taip pat galiu pasidžiaugti, kad turime daugiau praktinių nei teorinių darbų (priešingai nei Lietuvoje). Manau, šiai studijų programai tai svarbu.
Kiti skirtumai: paskaitos čia vyksta po valandą, o ne pusantros; dažniausiai būna 3 ar 4 paskaitos viena po kitos. Tarp jų būna 10 minučių pertraukos. Taip pat čia labai svarbu lankomumas. Praleidus daugiau nei 4 dienas be priežasties, rašomas neigiamas pažymys. Bet nepraleidus nė vienos paskaitos, visada įvertinimas būna teigiamas pažymys.
Dar vienas neįprastas dalykas – universitetas yra krikščioniškas, todėl visus metus privalėjome lankyti koplyčią.
Didžiausia problema, su kuria teko susidurti universitete, yra dėstytojų kalbos akcentai – tenka išklausyti ne vieną paskaitą, kol galiausiai pradedame suprasti jų anglišką tarimą.
– Kas labiausiai nustebino atvykus į Pietų Korėją?
– Pirmiausia neįprastas buvo klimatas. Vos iškėlę koją iš lėktuvo, pajutome didžiulį karštį ir tvankumą. Klimatas čia gerokai šiltesnis nei Lietuvoje, visą rugsėjį čia laikosi apie 30 laipsnių temperatūra.
Kitas dalykas – korėjiečių kalba. Visą laiką girdėti visus žmones kalbančius keistai skambančia kalba buvo neįprasta.
Dar stebina kalnai. Prie tokio kraštovaizdžio mes nesame pratę, o dabar kiekvieną vakarą pro bendrabučio langus galime stebėti už kalnų besileidžiančią saulę. Kalnai turi savų pliusų bei minusų. Stebėti horizontą smagu, tačiau su pirkiniais lipant į kalną vedančia gatve tas žavesys nebe toks stiprus.
– Kaip adaptavotės prie maisto, bendravimo, kultūros?
– Maisto skirtumai taip pat labai jautėsi – ilgai teko pratintis prie korėjietiškos virtuvės. Pagrindą čia sudaro ryžiai bei jūros gėrybės, tad ilgokai teko ieškoti, kas čia mums skaniausia.
Tačiau, kad ir keista, bet prie kultūros pratintis ilgai neteko. Korėjiečiai labai draugiški žmonės, o užsieniečiai jiems yra įdomūs. Neretai sulaukiame daug smalsių žvilgsnių. Vaikai bei jaunimas mėgsta su mumis sveikintis gatvėse ir laukti, ar pasisveikinsime su jais, mėgsta paprašyti kartu nusifotografuoti. Vyresnio amžiaus žmonės neretai bando mus užkalbinti angliškai ar korėjietiškai.
Bendrauti vietine kalba mums dar nelengva – sunkiai pavyksta susikalbėti, tačiau jie vis vien mus kalbina, nekreipdami į tai dėmesio.
Išskyrus tą žmonių smalsumą, su kitais dideliais bendravimo skirtumais susidurti neteko. Kadangi mes jiems – užsieniečiai, mums galioja kitokios elgesio taisyklės nei jiems patiems. Niekas neįsižeidžia padarius kažką ne taip, nes supranta, kad mes nežinome jų tradicijų. Žinoma, yra daug skirtumų, manau, net būtų galima parašyti ir mažą knygelę apie tai.
– Ar buvo netikėtų situacijų gyvenant šioje šalyje?
– Buvo tikrai neeilinis įvykis – didžiulis žemės drebėjimas. Juk Lietuvoje žemės drebėjimų apskritai nebūna…
Sėdėdamos kambaryje, su drauge pajutome, kaip ima judėti grindys bei aplink esantys daiktai… Mums pasisekė, kad žemės drebėjimo epicentras buvo tolokai, tad nepatyrėmė nieko baisaus. Greičiausiai dėl to labiau nustebome, nei išsigandome, tačiau įvykis tikrai buvo neįprastas.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar ilgitės draugų, artimųjų?
– Į Lietuvą stengiuosi grįžti kaip įmanoma dažniau, t.y., per žiemos ir vasaros atostogas. Kadangi abejos atostogos čia trunka du mėnesius, visada važiuoju namo. Žinoma, pasiilgstu savo šeimos bei draugų Lietuvoje.
Nemanau, kad yra žmonių, kurie nepasiilgsta savo artimųjų, kai būna toli nuo jų.
– Ką norėtumėte veikti baigusi studijas?
– Dar nežinau, laikas parodys. Bet ketinu grįžti į Lietuvą ir dirbti čia.
