Šilumos srautai šiomis dienomis atginė ne tik staigų šiųmetės žiemos ledonešį, jo įkandin – potvynį, bet jau neša į pamario kraštą ir patį tikriausią pavasario dvelksmą ant migruojančių paukščių sparnų. Iš Pietų jų pulkai ir pulkeliai kasdien Nemuno žemupyje – vis tankesni.
Pilkųjų žąsų, sugrįžusių iš žiemaviečių, gagenimas trečiadienį buvo girdimas ne tik atokiausiuose Rusnės (Šilutės r.) salos pašaliuose, bet ir gyvenvietės pakrašty, pakelėje, dirbamo lauko arimuose.
Krašto žmonėms nuostabos tai nekelia. Ne pirmą kartą taip – vasario mėnesis dar neįpusėjo, ledo pluta nuo kanalų ne visur dar ištirpo, o potvynis nuo žemaslėnių ir kelių sparčiai slūgsta. O kai šilumos gana – čia savo mitybos bazes spėriai užima laukinių žąsų pulkai.
Gulbių ir ančių knibžda visas Rupkalvių ornitologinis draustinis, besitęsiantis lankose netoli Šyšos upės prie Šilutės. Nes sultingi žalienų daigai vandens paukščius masina.
Visi šie pavasario pranašai, iš Pietų grįžę vandens paukščiai, pamaryje telksis ilgam – iki balandžio mėnesio galo ar gegužės pradžios. Kol visi atgaus jėgas, įmis ir patrauks į Šiaurės tundras perėti.
Straipsnis ir nuotraukos iš lrytas.lt „Pilkųjų žąsų gagenimas – iš atokiausių Rusnės salos pašalių“.