Švėkšniškei Birutei ŽEMGULYTEI tikrai yra ko pavydėti. Šiuo metu ji gyvena Kanadoje – iš mažo Šilutės rajono Švėkšnos miestelio kilusi mergina ten dirba Tarptautinėje oro transporto asociacijoje (IATA) ir jau yra išmaišiusi tiek pasaulio šalių, kad net pati negali suskaičiuoti.
Portalas diena.lt pakalbino B.Žemgulytę apie karjerą, motyvaciją, aplankytas šalis, nostalgiją Švėkšnai ir gyvenimą „ant lagaminų“.
– Kiek pasaulio šalių jau esi aplankiusi?
– Net sunku suskaičiuoti, kiek šalių aplankiau, niekada neskaičiuoju, bet niekada nevažiuoju į tas pačias vietas. Nors kartais ir pasiilgstu kai kurių, bet pasaulis toks didelis. Kažin, ar viską suspėsiu apkeliauti.
Pagal žemėlapį viename socialiniame tinkle, aš apkeliavau 42 šalis. Atsimenu, septintoje klasėje jau žinojau, kad studijuosiu turizmą ir daug keliausiu. Taip ir nutiko!
– Kada supratai, kad savo karjerą nori sieti būtent su aviacija?
– Po turizmo studijų pasukau link aviacijos. Susidomėjau šia sritimi, ir iki šiol tai yra mano aistra ir gyvenimo skonis. Skristi – taip neapsakoma, tai padaro mane laimingą.
Kartais atrodo, kad visos svajonės ir tikslai pildosi savaime, tik reikia labai to norėti ir siekti. Nusprendžiau, kad visas pasaulis – man po kojomis ir pažiūrėsiu, kur likimas mane nuves.
Siunčiau savo motyvacinius laiškus į oro linijas, nesvarbu, kur jos bebūtų – ar Australijoje, Amerikoje, ar Europoje. Prasidėjo įdomiausias laikas mano gyvenime. Nesibaigiantys darbo pokalbiai, skrydžiai ir kelionės. Dar studijuodama turizmą Lietuvoje, dirbau vienoje tarptautinėje internetinėje skrydžių paieškos sistemoje. Buvo labai įdomu ir įgavau neįkainojamos patirties. Tuomet galėjau keliauti ir dirbti vienu metu. Viskas, ko reikėjo, – tik kompiuteris ir internetas.
Troškau dirbti aviacijoje, todėl vis siunčiau savo gyvenimo aprašymus (CV) skrydžių kompanijoms. Kai kurios pakviesdavo į pokalbius jų pagrindiniame biure.
– Šiuo metu dirbi IATA Monrealyje (Kanada). Papasakok, kaip ten atsidūrei?
– Labai myliu Lietuvą ir labai norėjau prisidėti prie Lietuvos aviacijos ir dirbti bei gyventi būtent čia. Tačiau negalėjau apsiriboti vien savo gimtąja šalimi, nes čia aviacijos srityje labai ribotos galimybės. Todėl siunčiau savo CV visur, kur tik mačiau galimybes. Pagaliau gavau pakvietimą į pokalbį dėl stažuotės IATA Ženevoje, Šveicarijoje. Po ilgo laukimo, 2010-aisiais gavau stažuotę šioje kompanijoje. Tai jau buvo pirmas žingsnis link karjeros aviacijos srityje. Tiesa, prieš tai stažavausi Europos Parlamente (EP), Transporto ir turizmo komitete, darbas čia taip pat buvo didžiulis pliusas siekiant karjeros.
Po 9 mėnesių stažuotės, daugybės darbo pokalbių ir laukimo, gavau nuolatinį kontraktą dirbti IATA, bet, prieš pradėdama darbą, turėjau laiko kelionėms. Išsiruošiau į 3 mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją. Apkeliavau penkias šalis, bet po pusantro mėnesio keliavimo gavau darbo pasiūlymą toje pačioje kompanijoje, bet šį kartą – Monrealyje, Kanadoje. Taip su lagaminais čia atsidūriau 2012-ųjų balandžio mėnesį.
– Sakai, kad Lietuvoje labai ribotos aviacijos galimybės. Kaip manai, kur Lietuvos aviacijos sektoriui dar reikėtų tobulėti? Ir ar apskritai tai įmanoma?
– Turėjau omenyje, kad Lietuvoje aviacijos rinka labai maža. Didžiausia problema ta, kad pas mus mažai gyventojų, o čia jau nieko nepakeisi. Lietuvai reikia orientuotis į atvykstamąjį turizmą ir kviesti užsieniečius keliauti po Baltijos šalis. Kartais ir Kanadoje sutinku žmonių, norinčių aplankyti tokias jiems mažai žinomas šalis kaip Lietuva. Manau, ateityje Lietuva sulauks vis daugiau turistų.
Dėl darbo aviacijos srityje Lietuvoje taip pat labai sudėtinga situacija, bet viliuosi, kad ateityje situacija pasikeis.
– Ar Monrealis tave pasitiko svetingai?
– Taip, labai. Darbas įdomus, turiu bendrauti su viso pasaulio skrydžių kompanijomis. Kolegos – aviacijos entuziastai iš skirtingų šalių. Pamačiau, kad ne viena aš esu tokia, kuriai lėktuvai ir kelionės sukelia tiek entuziazmo.
Monrealyje taip pat atradau labai mielą Kanados lietuvių bendruomenę, dalyvauju renginiuose ir išvykose, labai įdomu. Yra bendruomenės narių, kurie net nėra buvę Lietuvoje, bet puikiai kalba lietuviškai.
– Ar darbas IATA tau suteikia privilegijų keliaujant?
– 240 pasaulio avialinijų yra IATA narės. Tai suteikia galimybių pakeliauti atostogų ir laisvalaikio metu. Nekeliauju daug darbo reikalais, bet stengiuosi kuo daugiau pamatyti savaitgaliais ir atostogų metu.
Visi kompanijos darbuotojai turi galimybę labai pigiai skristi laisvalaikiu su specialiais ZED bilietais. Stengiuosi naudotis šia galimybe kuo dažniau. Net Kalėdų atostogų metu pabandžiau ir pavyko gauti vietą lėktuve skrydžiui į Meksiką. Jau net tris kartus buvau parskridusi atgal į Europą aplankyti draugus ir šeimą Lietuvoje.
– Esi labai toli nuo Lietuvos, ar pasiilgsti gimtosios šalies?
– Subjektyvi nuomonė, bet man Vilnius pats mieliausias miestas pasaulyje. Tokio jaukumo niekur kitur nerandu. Amerikos žemyno miestai vis dar svetimi man. Nors Monrealis laikomas europietiškiausiu Šiaurės Amerikoje.
Labai įdomu gyventi tokioje kultūrų, rasių, kalbų mirgalynėje, bet niekas neprilygsta Vilniaus jaukumui ir žavumui. Nors ir mažytis, bet labai labai jaukus. Dideli miestai niekada manęs netraukia. Įdomu pamatyti, patirti, bet nenorėčiau gyventi tokiame didžiuliame mieste kaip Meksikas, Los Andželas ar Niujorkas. Vilnius yra idealus miestas gyventi ir, manau, kada nors aš dar sugrįšiu…
– Kokie ryškiausi prisiminimai tau įstrigę iš gyvenimo ir mokslų Švėkšnoje? Kokia ji tau atrodo, palyginti su Vilniumi ir kitais apkeliautais kraštais?
– Pasiilgstu Švėkšnos, namų ir šeimos.. Nors dažnai su šeima susiskambiname per „Skype“, bet visada labai gera parvažiuoti namo. Stengiuosi bent tris kartus per metus parvažiuoti. Nėra jau taip sudėtinga, iš Monrealio į Vilnių galiu parskristi tik su vienu persėdimu.
Žinoma, prisiminimai apie Švėkšną nostalgiški. Tai labai gražus miestelis, o ypač vasarą! Mokykloje labai domėjausi Švėkšnos istorija, buvau ir tebesu tikra Švėkšnos patriotė.
Švėkšnoje visos mano kelionės buvo netoliese, į mišką uogauti ir grybauti. Pasivažinėjimai dviračiu po apylinkes, vasarą – prie upės ar karjero. Dažnai sekmadieniais važiuodavome aplankyti močiutę į Vainutą.
Kelionės po užsienio kraštus buvo tik svajonėse. Mano kambaryje kabėjo pasaulio žemėlapis, po kurį keliaudavau akimis.. Nėra ko lyginti gimtinės su kitais kraštais, ji nepalyginama, ji savaip brangi. Juk sakoma, meilė gimtinei stipresnė, kai esi toli…
– Gyveni beveik „ant lagaminų“. Ar nepavargsti nuo tokio gyvenimo būdo?
– Teisybė, kad keliavimas vargina, ir kartais norisi tiesiog savaitgalį praleisti ramiai namuose, be didelių planų. Bet ilgiau nekeliavusi, pajuntu to poreikį. Tai – kaip liga, kuria susergi ir nešiojiesi su savimi visą gyvenimą. Užeina toks kelionių poreikis, kad neįmanoma jo užgniaužti savyje, tai nejučia pradedu planuoti naują kelionę ten, kur dar nebuvau (šypsosi).
Sėslumas ateina savaime, manau, ateityje norėsiu gyventi sėsliau. Nors, palyginus studijų ir kelionių metus, dabar intensyvus ir atsakingas darbas priverčia gyventi sėsliau. Negaliu skristi, kada panorėjusi: reikia suderinti kelionių laiką su darbo terminais ir su kolegomis. Dažnai tenka atsisakyti sumanytų kelionių vien dėl darbo, nes esu atsakinga už tam tikrus terminus.
Pavyzdžiui, vienas toks pat didis kelionių entuziastas kvietė mane kartu pakeliauti Filipinuose. Nors Filipinai visada traukė ir gyvenime net du kartus turėjau bilietus, bet vis likimas sutrukdo man juos pamatyti. Taigi ir šį kartą Filipinus teko iškeisti į geografiškai artimesnę, lengviau pasiekiamą ir labiau prie darbo terminų priderinamą Meksiką. Nors nesigailiu.
– Kur dar svajoji nukeliauti?
– Japonija, Filipinai, Kosta Rika, Panama, Argentina vis dar laukia manęs ateityje. Kartais, tiesiog sentimentų ir ilgesio vedama, keliauju namo į Lietuvą ir tai neapsakomai smagu…
– Kokį patarimą duotum žmonėms, kurie vyksta į naują šalį – kaip ją geriausia pažinti?
– Mėgstu keliauti savarankiškai ir pati planuoju keliones sau ir draugams, ir pažįstamiems. Keliaujant būtina susitikti su vietiniais. Esu aktyvi keliautojų ir svetingumo klubo „Couchsurfing“ (CS) narė. Pati dažnai Monrealyje priimu keliautojus savo namuose, net turiu atskirą kambarį svečiams.
O kai pati keliauju, apsistoju pas CS narius, kurie dažnai būna kitų keliautojų parekomenduoti. Pavyzdžiui, neseniai grįžau iš Niujorko, kur sutikau Naujuosius metus. Niujorkas yra bene populiariausia Naujųjų metų sutikimo vieta. Viešbučių kainos tuo metu itin didelės.
Bet man pasisekė, kad pažinojau tikrą niujorkietį, vardu Christianas. Jį sutikau prieš kelerius metus būtent „Couchsurfing“ narių organizuotame dviračių žygyje Nidoje.
Kadangi Christianas prieš Naujuosius nebuvo namuose, rekomendavo apsistoti pas jo draugę, kuri mane mielai priėmė ir padėjo pažinti miestą.
Linkiu keliauti, pažinti, bet niekada neužmiršti savo krašto, kuriame gimei ir užaugai!
