Pirmojo pasaulinio karo įamžinimo ženklai Šilutės mieste

karas .Nr.3XX a. pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, Šilokarčema (dabar – Šilutė) buvo nedidelis kaimas, garsėjantis vienu didžiausiu turgumi Rytų Prūsijoje. 1910 metais prie Šilokarčemos buvo prijungti Žibų, vėliau Verdainės kaimai. Tokiu būdu gyventojų skaičius Šilokarčemoje išaugo iki 4000 žmonių.

Kadangi Rusijos siena buvo tik už penkiolikos kilometrų, tad prasidėjus karui baimė, kad miestelis gali būti užpultas rusų kariuomenės, buvo didelė.

Kaip jau ankstesniuose straipsniuose minėta, XX a. pradžioje rytinės Vokietijos sienos buvo minimaliai saugomos, nes buvo tikėtasi, jog Rusija taip greitai nesurinks kariuomenės puolimui.
Apie tai, kaip jautėsi to meto Šilokarčemos gyventojai realaus pavojaus akivaizdoje, rašo Horst Munk, spaustuvininkų Sekunnų šeimos palikuonis. Jis perteikia savo motinos Ellos Sekunna prisiminimus.

Pavojus Šilokarčemoje buvo netikras

Vienas iš tų E.Sekunna prisiminimų apie 1914 metį įvykius – gana komiškas epizodas.
„Staiga Šilokarčemoje pasklido baisi žinia: „Rusai ateina“. Tuojau prasidėjo didelė panika. Kur geriausiai slėptis? Kažkas paskelbė, jog reikia bėgti į Varnų miškelį ir visi lyg pagal komandą tenai subėgo. Tačiau kas žino šią idilišką vietą pasivaikščiojimams, tam yra aišku, jog miškelyje nėra kur pasislėpti. Taigi visi lengviau  atsikvėpė, paaiškėjus, jog pavojus nebuvo tikras“.

Šilokarčemoje tuo metu buvo keletas svarbesnių institucijų: apskrities valdyba, apskrities teismo rūmai, geležinkelio stotis prie karas siluteje kapinesgeležinkelio, jungiančio Klaipėdą ir Tilžę. Buvo įrengtas labai nedidelis uostas, taip pat jau buvo pastatyta ir nauja liaudies mokykla bei pašto pastatas. Pagrindinė gatvė buvo grįsta akmenimis.

Kadangi po karo paskelbimo iš Rusijos pusės prasidėjo sienos pažeidinėjimai ir jie greitai nesiliovė, tad iš Tilžės į Šilokarčemą buvo atsiųstas nedidelis kariuomenės dalinys, prie kurio prisidėjo ir vietos atsargos kariai.

E.Sekunna dar prisimena šilutiškių pasiruošimą gynybai: „Aišku, kad savanoriu tapo ir mano dėdė Arthur Sekunna. Kadangi kariuomenei pasirodo jis buvo netinkamas, tad tapo savanoriu Šilokarčemos gynėju. Mano senelio automobilis taip pat buvo paimtas į kariuomenę, o dėdė Arthur buvo paskirtas jį vairuoti. Apie automobilį reikėtų dar pridurti, jog tai buvo „Mersedes“ firmos gaminys, gausiai puoštas misingo detalėmis – su karbamido lempomis ir įvairiais metalo puošybos elementais. Tuo metu ši mašina kainavo 6 000 auksinių markių. Tai buvo vienintelė mašina Šilokarčemoje ir mano senelio pasididžiavimas.

Mašina buvo per maža didelei senelio šeimai ir jis nutarė paprasčiausiai ją padidinti. Jis buvo ne tik išradingas knygrišys, tačiau ir puikus šaltkalvis. Laisvu nuo darbo metu mašina buvo perpjauta per pusę, pagaminta ir pridėta nauja mašinos korpuso dalis su vienu suolu. Dabar  tilpo visi.

Karo mašinai tai buvo labai paranku, dar buvo primontuota patranka, viskas aptaisyta skarda ir gavosi solidi kovinė mašina.
Gavus pranešimą apie įsiveržimą kur nors apylinkėse, šia mašina mano dėdė su karių palyda vykdavo į vietą. Kiti kariai juos lydėdavo važiuodami paprastais vežimais iš paskos“.

Kapinėse buvo Didvyrių kvartalas

Kaipgi buvo pagerbti Šilokarčemos parapijos vyrai, žuvę Pirmajame pasauliniame kare?
Kiek yra žinoma, tai jiems skirto paminklo, kaip Kintuose, Rusnėje ir kitur, Šilokarčemoje nebuvo. Žuvusiems kariams laidoti Verdainės evangelikų liuteronų kapinėse buvo suformuotas Didvyrių kvartalas.

Deja, po Antrojo pasaulinio karo dar ilgai pas mus buvo kariaujama ne tik su pasipriešinimo kovų dalyviais, tačiau ir su žuvusiais Pirmajame pasauliniame kare bei vietiniais gyventojais, naikinant kapines, bažnyčias ir t.t. Tad šiuo metu neįmanoma net pasakyti, kur buvo ši kapinių dalis senosiose evangelikų liuteronų kapinėse. Išlikusi yra tik nuotrauka iš laikraščio (žiūr. iliustraciją).

Žuvusieji pagerbti kapinėse ir bažnyčioje

karas Nr.2Kita vieta Šilutėje, kurioje buvo pagerbti Pirmojo pasaulinio karo metu žuvę parapijos vyrai yra Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Bažnyčia buvo statoma nuo 1924 iki 1926 metų, tai yra jau gerokai po Pirmojo pasaulinio karo. Ją freskomis dekoravo Karaliaučiaus Meno akademijos profesorius, dailininkas Richard Pfeifer (R.Pfaifer) (1878-1963).

Dailininkas pirmojoje patalpoje, tik įžengus pro pagrindines bažnyčios duris, numatė įrengti atminimo koplyčią. Patalpos tapyba atlikta sgrafito (Sgrafitto) technika*, dominuoja, juoda balta spalvos ir žalsvas fonas. Dailininkas tokias spalvas rinkosi specialiai, kad pabrėžtų patalpos iškilmingumą ir jos paskirtį. Ši patalpa turėjo ryškiai kontrastuoti su pagrindine bažnyčios sale, kurios freskos yra ypatingai ryškios.

Tik įėję į atminimo koplyčią, ant sienos matome įrėmintus žuvusių  parapijiečių sąrašus. Juose nurodyti kaimai, žuvusiųjų vardas, pavardė, žuvimo data ir vieta (žiūr. iliustraciją).

Virš šių sąrašų ir įėjimo į pagrindinę salę durų matosi sgrafito technika atlikta freska, kurioje vaizduojamas teismo angelas su amžinąja knyga, viršelyje matosi dvi raidės – alfa ir omega (pradžia ir pabaiga). Užrašas apačioje skelbia: „Džiaukitės, kad Jūsų vardai danguje įrašyti. Luko evangelija 10…“ (žiūr iliustraciją).

Abiejose patalpos pusėse – tapytos scenos iš Šv. Rašto, kurios išreiškia prisikėlimo viltį. Tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo scena ir scena, kurioje žmonės ir gyvūnai gelbstisi nuo potvynio ir vienintelė išsigelbėjimo viltis yra Kryžius.

Virš įėjimo durų prof. R.Pfeiferio sumanytas vitražas vaizduoja Kristų ir du angelus, dedančius jam vainiką. Virš šios scenos yra užrašas „Kas nekovos, tas ir nenešios amžino gyvenimo vainiką“.
Visa ši aplinka verčia susikaupti ir tuo pačiu pagerbti žuvusiuosius.

Šiandien yra žinoma, kad dailininkui ištapyti bažnyčią padėjo visa šeima – žmona dailininkė, dukra ir sūnūs. Jauniausias sūnus Kristianas, kuriam buvo tik 10 metų, šeimai dirbant bažnyčioje, grodavo bažnyčios vargonais.
Vyriausiojo sūnaus Liudviko Pfeifer rašytuose laiškuose aprašoma visos šeimos kelionė į Šilokarčemą ir sunkus darbas tapant bažnyčioje, ant šlapio tinko.

Štai kaip jis rašo: „Taip, tie metai Šilokarčemoje yra neužmirštami… Mano tėvas tapė tas galvas ant kartono, o aš turėjau tai perteikti ant šlapio tinko. Tai buvo ypatingi metai. Tapyba bažnyčioje truko visus metus. Freskų tapybos tradicija buvo primiršta ir reikėjo ją vėl prikelti. Tas gabalėlis tinko, kuris buvo jau nutapytas prieš dieną, būdavo apdžiūvęs, ir tada matydavai, kur spalvos nevienodai nusidažė. Reikėdavo iš naujo perdažyti, o tapyti freskas galima tik ant drėgno tinko. Jeigu tinkas per greitai išdžiūdavo, ypač vasarą, jį reikėdavo nukapoti ir vėl uždėti naują tinką. Tapydami šias freskas mes daug ko išmokome“.

Taigi tiek Šilutėje turime ženklų, menančių Pirmąjį pasaulinį karą arba, kaip anuo metu vadinta, Didįjį karą.

Šilutės muziejuje šiuo metu veikiančioje parodoje „Pirmasis pasaulinis karas: istorijos atspindžiai Rytų Prūsijoje“ pristatome autentiškas 1914-1918 m. nuotraukas, kuriose užfiksuoti momentai iš Vokietijos ir Rusijos armijose tarnavusių Klaipėdos krašto, Lietuvos ir kitų valstybių kareivių tarnavimo akimirkų. Eksponuojama XX a. pradžios numizmatika ir bonistika, spaudiniai bei apdovanojimai už karinę tarnybą leidžia susidaryti vaizdinius apie to meto įvykius, ekonominę ir politinę visuomenės padėtį Europoje. Taip pat pristatoma ir gausybė įvairių šaunamųjų, duriamųjų ginklų nuo XIX a. prad. iki XX a. vid.

Trečiadieniais įėjimas į muziejų – nemokamas, paroda veiks iki spalio 15 d.

Naudota literatūra: 1. „Memel Dampfboot“ 1987, Nr. 9  Horst Munk „Heydekrug kam noch einmal davon“;
2. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Tomas III. psl. 559;
3. Strp. Ulrich Schoenborn „Das _berfl³ssigste ist das Allernotwendigste. Richard Pfeifer und Fresken in der Kirche von Heydekrug“, psl.183′
* Sgrafitas (itališkai sgraffito – išraižytas): sienos tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos tinko sluoksniais, po to viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatinį tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė, kartais figūrinė kompozicija. Nuo viduramžių taip puošiamas pastatų eksterjeras ir interjeras. Ypač plėtotas XV-XVI a. Italijoje. XX a. Lietuvoje sgrafitą kūrė Rimtautas Gibavičius, Nijolė Vilutytė ir kiti.;

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.