Perplaukti Lietuvos upių tėvą Nemuną nuo pat jo aukštupio buvo sena rusniškio laivadirbio Simo Knapkio svajonė. Įgyvendinti ją pavyko šią vasarą, kuomet LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ kūrėjai pakvietė rusniškį pagaminti venterinę valtį, o vėliau ir ją vairuoti ekspedicijos metu.
Visiškai kitoks Nemunas – zigzagais lyg kardiogramoje išsiraitęs pačiame aukštupyje ir pilnas kliūčių kiek žemiau. Išdidžios senovinės ąžuolų giraitės, pakrantes apstoję žvejai, per pusę upės ištempę savo valus, vakariniai pokalbiai su Lietuvos eruditais – istoriku Alfredu Bumblausku, atlikėju Gabrieliumi Liaudansku – Svaru, LRT žurnalistu Edmundu Jakilaičiu. Tai ryškiausi Simo įspūdžiai iš šios kelionės.
„Plaukti Nemuno ištakomis nebuvo taip lengva, kaip jūs matėte TV ekranuose“, – sako S.Knapkis. Juk venterinės valties vairas – neužfiksuotas, jį reikia nuolat laikyti atsistojus, o kur dar kepinanti saulė, nuolatinės seklumos, smūgiai laivu į išvirtusius medžius…
Bet ir po visų išbandymų rusniškis nedvejodamas sako, kad plauktų dar kartą. „Labai vykęs ir kokybiškas projektas, nedaug tokių yra“, – sako jis.
Plaukė birželio mėnesį
Birželio mėnesį iš Vilniaus buvo išlydėti projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ antrosios kelionės dalyviai. Gerokai didesnė nei pernai komanda šį kartą plaukė ne iš Kauno link Nemuno žiočių, o nuo Nemuno aukštupio Baltarusijoje link Lietuvos.
„Išvykstame į Baltarusiją: pro Lydą į Nesvyžių, istorinį Radvilų dinastijos centrą. Po dviejų dienų, praleistų Nesvyžiuje, pradėsime kelią nuo miestelio, kuris vadinasi Stobcy. Tai – pats Nemuno aukštupys, kur Nemanecas (Nemunėlis) virsta Nėmanu (Nemunu), toje vietoje mes startuosime ir keliausime beveik dvi savaites iki Kauno“, – ekspedicijos starto dieną planus nupasakojo žurnalistas E.Jakilaitis.
Ekspedicijos vadovas buvo istorijos profesorius A.Bumblauskas, o įgulos nariai: etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, gamtininkas Selemonas Paltanavičius, žurnalistas E.Jakilaitis, lenktynininkas Benediktas Vanagas, atlikėjas G.Liaudanskas – Svaras ir kariškis Arūnas Valinskas jaunesnysis, istorijos studentai bei kiti keliautojai.
„Šiais metais darome tai, ką turėjome daryti pernai, – pradedame nuo Nemuno ištakų. Šiuo atveju Nemunas mums parodys kitokią Lietuvą. Galime pasakyti, kad ieškome senosios Lietuvos paribių ir ištakų. Plauksime ten, kur Nalibokų giria skyrė senuosius lietuvius nuo senųjų baltarusių, plauksime Nemunu pro Mindaugo Lietuvos pradžią“, – pasakojo A.Bumblauskas.
Pirmąjį laivą gamino sau
Nacionalinės ekspedicijos laidose Simą galėjome pamatyti ir pernai, kai projekto dalyviai lankėsi pas jį sodyboje Rusnėje – Simas juos supažindino su laivadirbystės amatu, o prof. A.Bumblauską itin sužavėjo laivadirbio istorinės žinios.
„Šilutės naujienoms“ S.Knapkis pasakojo, kad laivadirbyste susidomėjo prieš 15 metų, kai sugalvojo pasidirbti laivą sau. „Pradėjau krapšytis, vėliau atsirado užsakymų. Iš pradžių tai buvo kaip hobis, vėliau kaip verslas, o dabar – vėl hobis, nes po tėvo mirties perėmiau vadovauti jo įmonei – vairavimo mokyklai“, – atvirauja jis.
S.Knapkis yra Saugios laivybos inspekcijos sertifikuotas kaip tradicinių laivų laivadirbys. Tokių specialistų Lietuvoje yra tik keletas.
Kiekvienas Simo rankų padarytas laivas – vis kitoks, pagamintas pagal skirtingus brėžinius, reikalaujantis atskiro darbo.
Laivadirbys nežino, kiek laivų yra surentęs. „Būna, kad per metus pagaminu tris laivus, o būna, kad per trejus metus – vieną, nes skiriasi laivų dydžiai. Pavyzdžiui, paskutinė mano pagaminta valtis buvo 5,5 m ilgio, o prieš 5 metus esu daręs 23 metrų ilgio laivą“, – pasakoja laivadirbys.
Laivus vedė du rusniškiai
„Nacionalinės ekspedicijos: Nemunu per Lietuvą“dalyviai dvi savaites plaukė valtimis „Rusnietis“ ir „Vytis“, kurios autentiškai atkurtos pagal senuosius projektus. Abu laivai išlydint įgulą buvo pademonstruoti Vilniaus Rotušės aikštėje.
Valtį „Vytis“ S.Knapkis atkūrė pagal Neries valtį, naudojamą sieliams plukdyti, pagal išlikusią graviūrą iš K.Tiškevičiaus ekspedicijos, vykusios prieš 150 metų.
Anot Simo, poreikis skubiai pastatyti naują upinį laivą atsirado, kai ekspedicijos organizatoriai išsiaiškino, jog Nemuno aukštupiu praplaukti Kuršių marių kurėnu nėra šansų – reikia mažesnių ir manevringesnių laivų. Iš tiesų, plaukimas siauručiu, o vėliau išplatėjusiu, tačiau išvartų užgriozdintu Nemunu buvo itin sudėtingas.
Simas su jam talkinusiais kitais ekspedicijos dalyviais „Vytį“ pagamino per du mėnesius. Rusniškiui buvo pasiūlyta būti jo kapitonu, plaukti su ekspedicijos dalyviais. S.Knapkis džiaugiasi galėjęs prisidėti prie šio projekto, tačiau kartu apgailestauja, kad dėl verslo reikalų Šilutėje plaukti ekspedicijoje galėjo tik kelias dienas.
Vėliau jį pakeitė ir prie „Vyčio“ vairo stojo Klaipėdos Jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romualdas Adomavičius.
O venterinė valtis „Rusnietis“ jau daugiau kaip 10 metų priklauso rusniškių Dainoros ir Kęstučio Laukevičių šeimai. Ekspedicijos „Rusnietį“ per Nemuno vingius vedė Laukevičių sūnus Vykintas.
Tamsoje plaukė 10 kilometrų
Ekspedicijos komanda pasiskirstė į dvi grupes – vieni lankydavo istorinius objektus sausumoje, o kiti plaukdavo valtimis.
Simas sako, kad plaukti Nemuno aukštupiu nebuvo taip lengva, kaip rodoma jau sumontuotose televizijos laidose. Upėje sunkumai užklupdavo kas 10, 15, 20 minučių: valtis nuolat užplaukdavo ant seklumų, įstrigdavo tarp akmenų, atsidauždavo į paskendusias medžių nuovartas.
Ilgiausias etapas ir sunkiausia buvo trečioji plaukimo diena, kai per 17 valandų teko nuplaukti apie 150 km (išplaukė 6 val. ryto, o stovyklavietę pasiekė 23 val. vakaro).
„Upė slėpė daug ąžuolų išvartų. Pirmąsias dienas, kai į kokią pušį atsitrenkdavai, tai nieko, bet kai į ąžuolą trenki – labai kieta. Dar buvo daug akmenų, o kur dar žvejai, upę išraizgę savo valais“, – apie sunkumus pasakojo Simas.
Anot jo, ir saulė buvo negailestinga, ne tik kepino, bet ir blizgino vandenį, o tai labai dirgino akis. O vėjelio – jokio. „Net jei saulė neblizgindavo nuo vandens, tai vis tiek turėdavai žiūrėti į saulę, ar yra valai, ar nėra. Tas varė į neviltį“, – prisipažįsta laivavedys.
Venterinės valties vairavimas reikalauja daug fizinės ištvermės, nes visą laiką reikia laikyti vairą. Anot Simo, mariose plaukimas yra visai kitoks, labiau nuspėjamas.
Nuovargis pasimiršta, o bendravimą su projekto dalyviais Simas vadina didžiausia dovana.
Su Svaru jis kalbėdavosi apie muziką, kūrybą, kovos menus, vaikų auklėjimą, istorinių įdomybių sužinojo iš A.Bumblausko, nemažai bendravo ir su E.Jakilaičiu.
Rusniškis turėjo galimybę aplankyti Lydos, Nesvyžiaus pilis, Laurušavo vienuolyną. „Nesvyžiaus pilis – įspūdinga, net sunku įsivaizduoti, kad Biržų pilis turėjo taip pat atrodyti“, – įspūdžiais dalinosi jis.
Aplankę istorinius objektus dienos metu, vakarais ekspedicijos dalyviai studijavo žemėlapius, istorinę mežiagą – darbo diena nesibaigdavo pasibaigus filmavimams.
Nemunas – visai kitoks
„Man, užaugusiam Pamaryje, ryškiausią įspūdį paliko Nemunas – jis buvo vis kitoks nuo pirmos iki paskutinės dienos“, – sako rusniškis.
Plaukimą Nemuno aukštupiu jis sulygino su važiavimu serpantinu. Kartą Italijoje kalnų keliais 12 km jis nuvažiavo per valandą, o 15-20 kilometrų Nemuno aukštupiu jie pilnu greičiu plaukė pusę dienos. Anot laivadirbio, upė buvo išsiraičiusi kaip kardiograma, o žemėlapyje tie zigzagai nebuvo pažymėti.
Baltarusijos Nemunas nuo lietuviško Nemuno skyrėsi kardinaliai: kitokia ir upės vaga, ir kraštovaizdis, ir reljefas, ir dirvožemis, ir krantai, ir augalai…
Pirmą kartą pakrantėse pamatęs įspūdingas ažuolų girias su neaukšta vešlia žole, S.Knapkis pagalvojo, kad čia specialiai suformuotas parkas.
Tačiau gamtininkas S.Paltanavičius paaiškino, kad čia ir yra ta tikroji giria, kurioje prieš šimtus metų nevaržomi ganydavosi plačiaragiai taurai.
S.Knapkis nedvejodamas sako, kad ateityje plauktų ir dar kartą, jeigu tik jį pakviestų ir darbas leistų. „Gaila, kad šiemet neišėjo viso kelio nuplaukti“, – sako jis.
