Viena opiausių mūsų rajono problemų yra gyventojų emigracija į kitus Lietuvos miestus ar užsienį. Daugelis šilutiškių išvažiuoja, tačiau ne visi išsvajotąją laimę už jūrų marių atranda. Šiandien – apie tuos, kurie sugrįžta ir gimtąjį kraštą įsimyli iš naujo.
„Daugelis skundžiasi, kad Šilutėje nėra kas veikti, bet norintys tą veiksmą tikrai atras. Šis miestas neprivalo būti pramogų sostine ar traukos centru – čia tiesiog ramu ir gera gyventi. Šiuo metu esu patenkintas savo pasirinkimu“, – teigia po 14-kos metų į Šilutę gyventi sugrįžęs Feliksas Stanišauskas.
1999 m. baigęs tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą, jis išvažiavo studijuoti į Kauną ir ten pasiliko. Paskutinius pusantrų metų Feliksas gyveno Londone ir, kaip pats sako, turėjo apsispręsti, ar įleisti šaknis ten, ar grįžti į Lietuvą.
Taip jau būna, kad žmogus galvoja, o likimas koreguoja. Pernai per Kūčias į Lietuvą Feliksą parskraidino žinia apie tėčio mirtį. Grįžęs į laidotuves, jis pasiliko ilgiau, o netrukus rado ir pagal išsilavinimą tinkamą darbą Šilutėje.
„Atrodo, kad likimas gražiai viską į savas vietas sudėliojo“, – šypsosi Feliksas, su kuriuo kalbamės apie gyvenimą Lietuvos ir pasaulio didmiesčiuose bei džiaugsmą iš naujo atradus mažo miestelio privalumus.
Studentų atstovybėje įgijo patirties
F.Stanišauskui mokykloje pagrindiniai arkliukai buvo fizika, matematika, informatika. Nuo 10 klasės jis žinojo, kad norėtų studijuoti elektrotechniką, ji buvo artimiausia širdžiai. Kelis metus kryptingai judėjęs šio tikslo link, jis nesunkiai įstojo į elektros inžinerijos specialybę Kauno technologijos universitete.
Paskutiniuosiuose bakalauro kursuose Feliksas įsitraukė į studentų atstovybės veiklą, prisidėdavo organizuojant renginius, bendramokslius konsultavo paskaitų ir modulių derinimo klausimais ir padėdavo „gesinti gaisrus“ (spręsti konfliktus) tarp studentų ir dėstytojų. Būdamas aktyviu šios organizacijos nariu, jis pasisėmė praktinės patirties, kuri vėliau pravertė ieškant darbo.
Šiandieniniam jaunimui vyras pataria kiek įmanoma išnaudoti studentiško gyvenimo privalumus. Nereikia apsiriboti vien paskaitų lankymu ar kiurksojimu prie kompiuterio, o susirasti studentų organizacijas, kad vėliau darbdaviui būtų galima pasakyti, jog studijų metais ne vien auditorijose sėdėta, bet ir veiklos organizavimo, praktinių žinių įgyta.
„Reikia nestovėti vietoje, nes žmogus gyvena tada, kada juda, o kai sustoja – pradeda degraduoti“, – patirtimi dalijasi vyras.
Pažino kultūrinę Londono pusę
Po bakalauro studijų Feliksas gyveno Klaipėdoje, o po kelių metų išvyko į Londoną.
„Pirmą kartą į Londoną atvažiavau 1.30 val. nakties ir nustebau, kad tokiu paros metu susidarė didžiulis automobilių kamštis, panašiai kaip Vilniuje dieną. Šokiravo ir tuomet miesto centre vykusios riaušės“, – pirmaisiais įspūdžiais iš vieno didžiausių pasaulio didmiesčių dalijasi jis.
Vėliau Londonas pasirodė margas, pilnas įvairių tautybių, kultūrų ir socialinių sluoksnių žmonių. Feliksas džiaugiasi sutikęs daug lietuvių, su kuriais lankydavosi kultūriniuose renginiuose, žymiose Londono vietose. Kai pasiilgdavo lietuviškų patiekalų, užsukdavo į „Bernelių užeigą“.
Gyvendamas Londone, šilutiškis sekė kultūrinio Lietuvos gyvenimo pulsą. Jis pamatė Tado Blindos filmo premjerą, E.Nekrošiaus „Hamletą“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko A.Mamontovas. Patiko ir „Utopia“ teatro spektaklis apie emigrantus „Titrai/subtitles“.
Pernai vasarą vykusioje Londono olimpiadoje šilutiškis gyvai stebėjo ir palaikė penkiakovės varžybose dalyvavusį mūsų šalies atstovą J.Kinderį.
Viena mėgstamiausių Felikso pasivaikščiojimų vietų Londone buvo nuo vieno didžiausių pasaulio laikrodžio „Big Beno“ iki Tauerio tilto. Anot jo, einant šiuo maršrutu galima atrasti daug įdomių objektų.
Įspūdingas jam pasirodė ne tik „Šekspyro teatras“, bet ir „Aleksandros rūmuose“ įsikūrusi BBC stotis, iš kurios atsiveria graži panorama, o Londono centras kaip ant delno matosi nuo „Parlament Hill“ apžvalgos vietos.
Užsienyje stebuklų nėra
Kaip ir daugelis lietuvių, Anglijoje vyras dirbo daug, tačiau, kaip pats sako, lūžio nepatyrė, nes ir tėvynėje dirbdavo daug. Be to, į užsienį jis išvažiavo ne uždarbiauti, bet vedinas kitų tikslų – atsigauti po asmeninių išgyvenimų ir pagilinti šnekamosios anglų kalbos žinias.
Kalbėdamas apie gyvenimą Londone, jis pabrėžia, kad čia labai brangu išsinuomoti būstą – vieno kambario nuomos kaina mėnesiui svyruoja nuo 375 iki 475 svarų (nuo 1500 iki 1900 Lt). Nepigus ir viešasis transportas, kuriuo daugelis vietinių į darbus keliauja nuo vienos iki kelių valandų.
Labiausiai Londone nepatiko kitos pusės eismas. „Pereiti į kitą gatvės pusę yra kažkas TOKIO!“, – juokiasi jis.
Anot šilutiškio, šiame didmiestyje lengva pasiklysti, nes stūkso daug panašių Viktorijos stiliaus namų, todėl verta turėti GPS navigaciją.
Feliksas mano, kad daugelis lietuvių tikrai grįžtų į gimtinę, nes svetima aplinka slegia. Bet emigrantus laiko didesni atlyginimai.
Felikso specialybė gera tuo, kad Lietuvoje yra paklausi, ir jei ne Šilutėje, tai Klaipėdoje tikrai būtų gavęs darbą.
Žavisi Šilutės architektūra
„Ateina laikas, kai nebesinori didelio miesto šurmulio, norisi ramybės. Šilutė dėkinga, kad nėra tokia maža, kad visai nieko nevyktų, ir kartu ne tokia didelė, kad vyktų tiek daug visko, jog niekur nespėtum. Tai mielas ir brangus miestas“, – kalba Londoną į Šilutę iškeitęs Feliksas. Anot jo, Šilutė toliau turėtų išlikti mažu provincijos miesteliu, kuriame būtų jauku gyventi.
Jis žavisi Šilutės architektūra, kuri, anot jo, nelabai skiriasi nuo Londono architektūros. Viską, kas yra Londone, tik mažesniais gabaritais, randa ir Šilutėje. Feliksas išskiria Šilutės senamiesčio akmenimis grįstos Vilų gatvės unikalumą, siūlo atkreipti dėmesį, kad pravažiavę Lietuvininkų gatve beveik nepamatysime medinių pastatų. Jis pabrėžia, kad tai yra šio krašto išskirtinumas, nes Didžiojoje Lietuvoje panašiu laikotarpiu vyravo tik medinė architektūra.
Mintimis F.Stanišauskas nuklysta ir į mielas Pamario krašto vietas. Daug nuotaikingų įspūdžių jam teikia kelionė dviračiais aplink Rusnės salą, kur galima pamatyti stebėjimo bokštelius, Uostadvario švyturį, senąją vandens nuleidimo stotį, autentiškąsias sodybas. Išskirtinė ir ant Nemuno kranto stūksanti Plaškių bažnyčia, o senosios evangelikų liuteronų kapinaitės priverčia susimąstyti apie čia gyvenusius žmones.
Feliksas galvoja, kad mūsų krašto žmonės yra beprotiškai geri, turintys ir vokiškų, ir žemaitiškų charakterio bruožų. Dar jie yra užsispyrę, mėgstantys dirbti bei pasiekti užsibrėžtus tikslus. Vyras džiaugiasi, kad atsiranda žmonių, kurie grįžta į gimtąjį kraštą, jo nepamiršta.
Anot Felikso, per 14 metų Šilutė pasikeitė į gerąją pusę. Jam, kaip vegetarui, aktualu, kad šiandien prekybos centruose yra didesnis maisto produktų asortimentas, todėl nesunku nusipirkti baklažaną, imbierą – tokius produktus, kurie anksčiau buvo neįprasti.
Fotografuoja savo malonumui
Kalbant apie Feliksą negalima nepaminėti meniškosios jo pusės – fotografijos.
Fotografuoti vyras pradėjo atsitiktinai, kuomet atlikdamas praktiką Vokietijoje nusipirko juostinį „Canon“ fotoaparatą. „Galvojau nusipirksiu ir, jei nepatiks, parduosiu. Bet nepardaviau, užsikabinau“, – pamena jis, kaip ir daugelis, pradėjęs fotografuoti gamtos peizažus, o vėliau perėjęs prie žmonių portretų.
Anot jo, fotografija dėkinga tuo, kad gali parodyti gerąsias puses, paslėpti blogąsias bei išryškinti privalumus.
F.Stanišauskas 8 metus lankė KTU fotografijos studiją. Kelios jo nuotraukos pateko į šios studijos išleistą fotografijų knygą. Būdamas Kauno „Žalgirio“ fanu, vieną sezoną jis fotografavo Eurolygos rungtynes, kuriose žaisdavo ši komanda, nuotraukos buvo talpinamos šios komandos interneto svetainėje.
„Šiuo metu fotografu save gali laikyti bet kuris, turintis telefoną su fotokamera, bet tikrai ne kiekvienas, kuris turi fotoaparatą yra fotografas. Yra daug žmonių, kurie spaudo mygtuką, nežinodami, ką daro. O fotografija yra menas, kuriame turi žinoti, ką, kodėl ir kaip darai, nes prieiti prie to paties objekto yra begalė kelių. Profesionalus fotografas žino geriausią būdą, kad įgyvendinti sumanymus“, – teigia Feliksas, savęs šios srities profesionalu nelaikantis ir labai nemėgstantis pats stoti prieš fotoobjektyvą.
Vyras teigia, kad šis pomėgis teikia malonumą ne tik jam, bet ir pradžiugina kitus žmones. Labiausiai jam patinka fotografuoti krikštynas, kuriose įsikrauna daug teigiamos energijos.
Siuntos į Londoną
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”