Po 19 metų socialinio darbo – poilsis su teptuku rankose

petraviciene kolektyvasDaugiau nei 19 metų pradirbusi Juknaičių seniūnijoje socialinio darbo organizatorė Irena PETRAVIČIENĖ išėjo iš darbo. Sulaukusi pensinio amžiaus specialistė nutarė savo laiką skirti sau ir artimiesiems. Už ilgametį darbą jai dėkojo seniūnijos, rajono Savivaldybės vadovai.

Dirbdama užsiaugino šarvus

I.Petravičienės pareigas perėmė kolegė, Juknaičių seniūnijos socialinė darbuotoja Vita Gečienė. Rajono Savivaldybė ieškos naujo specialisto darbui su socialinės rizikos šeimomis. V.Gečienė sakė, jog Irena buvo ne tik kolegė, bet ir draugė, todėl iki paskutinės jos darbo dienos negalėjo patikėti, kad ji jau nebedirbs.

Dėkodamas už ilgametį darbą, Juknaičių seniūnas Valentinas Dylertas pastebėjo, kad Irenos pareigos buvo nelengvos, per tą laiką jai ir ne kartą ašarą teko išlieti. Jis linkėjo neužmiršti kolektyvo, bet kada einant pro šalį užeiti, pasidalinti patarimais.

„Negalėjau patikėti, kad išeinate iš darbo, – kalbėjo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, juknaitiškis Alvidas Šimelionis. – Apima dvejopas jausmas: viena vertus gaila, iš kitos pusės, reikia rasti laiko pasirūpinti ir savimi, savo laiką skirti artimiesiems, pomėgiams.“

A.Šimelionis sakė, jog I.Petravičienė jam – ypatingas žmogus. Tai ne tik kaimynė, bet ir pirma socialinė darbuotoja, su kuria teko susipažinti, pagal ją modeliavo, koks tai yra darbas. Skyriaus vardu linkėjimus perdavė Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Audra Barauskienė.

„Kai atėjau į darbą, siekiau savo kaime daryti labai daug: būti gera, pastabi, jautri, teisinga. Besimokydama universitete pasijutau stipresnė, įgijau sparnus, o dirbdama – užsiauginau šarvus. Laikas yra ateiti, laikas – išeiti, užleisti vietą jauniems žmonėms“, – kalbėjo I.Petravičienė.

Atsiradusį laisvą laiką Irena užpildys kūryba. Vienas jos pomėgių – piešti akvarele, tad buvę kolegos linkėjo kūrybinio polėkio ir įkvėpimo.

Vakarais rodydavo kiną

Į Juknaičius jauną merginą, baigusią medicinos studijas, atviliojo tuometinis ūkio direktorius Zigmantas Dokšas, pasiūlęs jai butą. I.Petravičienė įsidarbino Juknaičių darželyje, vėliau turėjo ir antraeiles pareigas – kartu su vyru Juknaičių kultūros namuose vakarais rodydavo kiną. Atsiradus darbui seniūnijoje, 1993 m., per Jonines atėjo dirbti čia.

Tuomet jos pareigos buvo išmokų specialistė, vėliau – globos ir rūpybos darbuotoja. Kai dirbti atėjo Irena, socialinio darbuotojo pareigybė dar tik vystėsi, žengė pirmuosius žingsnius. Nauja profesija – socialinis darbuotojas – į Lietuvos profesijų registrą buvo įtraukta tik 1995 m.

I.Petravičienė sako, jog kertinis paramos akmuo jai buvo Socialinės paramos skyrius. Ji kartu su kitais socialiniais darbuotojais praktikais, neturinčiais socialinio išsilavinimo, dalyvavo kvalifikacijos kėlimo kursuose, mokėsi universitete. Ten moteris įgijo teorinių žinių, darbe labiau pasitikėjo savimi.

„Sunkiausia žmogui pasakyti, kad nelabai gali padėti, kad jam nepriklauso išmoka. Bet stengiausi ieškoti išeičių, surasti, kur kitur jis gali kreiptis. Visada dirbome komandoje su medikais, SODROS darbuotojais, nes kartais žmogui ne nuo to reikėdavo pradėti“, – kalbėjo I.Petravičienė.

Už savo pinigus pirkdavo maistą

Darbo pradžioje I.Petravičienei kartu su seniūnu yra tekę žmogui vežti pieno trilitrinį, iš savo pinigų pirkti duonos, cukraus. Paskui ją pradėjo auklėti, kad visų neprigailės, neišmaitins. Kaimų gilumose būdavo visko: užpustyti neišvažiuojami keliai, kartą teko per langą lipti, nes žmogus buvo užsibarikadavęs, bet reikėjo jam atiduoti atvežtą paramą.

Paklausta, kokios savybės reikalingos šiame darbe, ilgametė socialinio darbo organizatorė pabrėžia, jog svarbiausia – mokėti žmogų išklausyti.

„Reikia nubraukti jo neigiamas savybes, matyti žmogų. Jam šiandien reikia pagalbos. Mes gyvenam kaime, čia ateina žmogus tarsi apsinuoginęs, priešingai nei mieste, kai vienas kito nepažįsta. Aš visus pažinojau. Todėl yra sunku spręsti ir atsakyti ne“, – sakė Irena. Pasak jos, geriausios darbo akimirkos, kai žmogus ateina švytintis ir prisipažįsta, kad problemos susitvarkė.