Betikslis klajojimas dviračiu vingriais Lietuvos keliais, keliukais, žvyrkeliais – tik TU, dviratis, palapinė, užrašų knygelė ir kitokio patyrimo, žinojimo paieškos. Tikriausiai ne kiekvienas leistųsi į tokį žygį, kurį praėjusią vasarą išbandė kraštietis, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų doktorantas Edvardas Giedraitis.
„Nemanau, kad yra kažkoks AŠ, kuris laukia būti pažintas, tiesiog pati kelionė tave keičia, nes tampi neatsiejama aplinkos dalimi“, – šypteli Edvardas, kai klausiu, ar klajodamas po Lietuvą jis ieškojo savęs.
Išstudijavęs ne vieną filosofinį veikalą, Edvardas ryžosi patyrinėti žinojimą, kuris įgyjamas ne iš knygų, o iš patirties. O kad patirtis būtų aštresnė, leidosi į kelionę be galutinio tikslo. Važinėdamas po Lietuvos miestelius ir kaimelius dviračiu jis stebėjo save ir aplinką, ypač kreipdamas dėmesį į tokius, atrodo, įprastus dalykus kaip laikas ar kasdienybėje naudojami daiktai – įrankiai.
„Atkreipus dėmesį, savaime suprantami dalykai kaip palapinė ar dviračio veidrodėlis, tampa nebe tokie savaime suprantami, ir tai suteikia didžiulį pasitenkinimą, nes tas daiktas, kuris buvo kaip priemonė pernakvoti, tampa labai svarbus – tavo esybės dalimi“, – filosofuoja jis.
Gyvendamas kelyje, Edvardas kaip niekada pasijuto laimingas, todėl šių metų sausio viduryje išvyko į Europą, tik jau ne dviračiu, o dujomis šildomu autobusiuku. Ir vėl – be tikslo, be išankstinių nuostatų…
Atsisakė dėstytojo darbo
Praėjusį rudenį E.Giedraitis dėstė LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, tačiau pasibaigus semestrui šio darbo atsisakė.
„Ar nepatiko dėstytojo darbas?“ – paklausiau kraštiečio. Kelias sekundes pamąstęs, jis atsakė, jog į šią veiklą žvelgiąs kritiškai. Pagrindinė nenoro mokyti studentus priežastis yra ta, kad dauguma jaunuolių nesuinteresuoti dėstoma disciplina, o be mokymosi daug kitokių minčių verda jiems galvose. „Auditorijoje sėdi trisdešimt žmonių, ir iš akių matosi, kad tik tris – keturis tas dalykas domina. Supranti ir tuos, kuriems neįdomu“, – liūdnai pripažįsta E.Giedraitis.
Edvardas sako esantis visiškai prieš priverstinį mokymą, privalomą lankomumą. „Aš noriu dėstyti tiems, kurie bent jau žino, ko ateina į paskaitas, o ne tiems, kurių galvos kažkur kitur ir jiems reikia tiesiog lankyti paskaitas ir atsiskaityti. Bet tikriausiai visi dėstytojai ir mokytojai trokšta tokio idealaus studento ar moksleivio“, – samprotauja jis.
Domina patirtinis žinojimas
Kalbėdamas apie savo filosofinių tyrinėjimų sritį, E.Giedraitis teigia, kad jį domina, ką reiškia kitoks žinojimas, ką reiškia žinojimas, kuris yra iš patirties, iš įgūdžių ir ką reiškia įgūdžiai. Nors jie yra tarsi savaime suprantami, bet tuo pačiu nelabai galime juos paaiškinti.
Pavyzdžiui, jam buvo įdomu, kokie yra keliautojo dviračiu įgūdžiai. Stebėdamas save, jis pradėjo mokytis iš savęs, iš aplinkos. Pasak Edvardo, kai pradedi atkreipti dėmesį, tu matai kad yra šimtai dalykų, kuriuos pradedi išmokti iš naujo. Nuo tokių smulkmenų kaip dviračio veidrodėlis.
„Atrodo, kad tas, kuris atsisės ant dviračio, iškart mokės juo naudotis, bet iš tikrųjų taip nėra, nes viskuo išmoksti naudotis tik 
po truputį. Tas pats ir su palapine. Ilgainiui pradedi suprasti, kad su kiekviena pernakvota naktimi į tą palapinę vis kitaip žiūri, techniškiau su ja elgiesi. Pradedi į ją atkreipti dėmesį, ji tampa staiga svarbus dalykas, įrankis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Gyveno pagal patirtinį laiką
Keliaujant laiko pojūtis taipogi keičiasi. Ir E.Giedraičiui buvo įdomu, kaip konkrečiai tai vyksta: jis stengėsi pajausti skirtumą tarp laikrodinio laiko ir patirtinio laiko. Anot jo, atkreipęs dėmesį pastebi, kad patirtinis laikas yra daug artimesnis negu laikrodinis.
Pašnekovo nuomone, laikrodinis laikas yra abstraktus ir išoriškai mus kreipia vienaip ar kitaip. O patirtinis laikas – tai judėjimas nuo patirties prie patirties. Keliaujant dviračiu tas labai jaučiasi, nes pradedi klausyti savo kūno, pavyzdžiui, pasijunti tikrai alkanas ir pradedi valgyti ne pagal laikrodį, o tada, kai esi alkanas. Tai, pasak Edvardo, įspūdingas dalykas, nes staiga junti to alkio malonumą, žinai, kad tas maistas tikrai bus skanus.
Gyvenant pagal patirtinį laiką atsiranda minipraktikos, ir diena savaime dėliojasi: yra laikas pasistatyti palapinę, laikas gaminti valgyti. „Tai net nebėra laikas, tai perėjimas iš vienos praktikos į kitą. Daug šiuolaikinio žmogaus nerimastingos savijautos kyla iš visuomeniškos laiko sampratos, kuri yra laikrodinė“, – įsitikinęs šilutiškis.
Mažų miestelių žmonės skatina atsiverti
Edvardas sako, kad šios vasaros kelionės įspūdžių revizijos dar neatliko, tačiau bene labiausiai atmintin įstrigo mažų miestelių žmonės. Pagrindiniai klausimai, kuriuos per vasarą užduodavo sutikti žmonės būdavo: a – nustebimas, kad vienas važinėja, ir b – ar jis nebijo vienas?
Edvardui būdavo keista šiuos klausimus išgirsti. Pamena kartą Smalininkuose parduotuvėje vietinių paklausė, kur būtų galima palapinę pasistatyti.
– Tai nebijai vienas? – išgirdo klausimą.
– Ko bijoti pas jus, vilkų?, – nustebo keliauninkas.
– Ne, – sako, – ne vilkų, jaunimo.
Mūsų kraštiečiui keista, kad žmonės bijo ne vilkų, o pačių žmonių, tačiau pripažįsta, jog kelionės metu gali visko nutikti. „Be rizikos mes turime (bent jau iki šios vasaros turėjome) keliones į šiltus kraštus su viešbučiu ir valgiu tris kartus per dieną, baseinu ir draudimu, kad jeigu nutiks kas nors blogai, tau grąžins pinigus. Man rizika yra privalomas kelionių dalykas“, – dėsto Edvardas.
Su mažų miestelių gyventojais jis iš karto imdavo labai šiltai bendrauti. Prisimena, kad kartą karštą vasaros dieną mynė žvyrkeliu į kalną ir pakeliui įsuko toks ūsuotas, į arklio tempiamą vežimą vaikų prisisodinęs. „Ir mes abu – aš ir arklys – šalia važiavome liežuvius išleidę. Tas dėdė iškart pradėjo šnekėti, sako, tavo arklys greitesnis negu mano. Man patiko tas jo sulyginimas dviračio su arkliu. Mindami į kalną kalbėjomės“.
Mažų miestelių gyventojai išreikšdavo požiūrį į gyvenimą ne pasakodami savo filosofiją, bet kalbėdami savo kūnais. Pasak E.Giedraičio, matosi, kad jų kūnai elgiasi kitaip negu miestiečių, pas juos mažai dirbtinumo, kuris atsiranda, kada tampa svarbi kitų nuomonė apie tave.
„Paprastumas, tiesmukiškumas, net prasčiokiškumas mane žavi. Tai yra pamoka, kurią tu gauni. Jų atviravimas verčia ir tave atsiverti. Staiga supranti, kad penkios minutės važiuojant į kalną paskui arklį tampa bendravimo prasme daug turtingesnės negu trys valandos diskusijų apie gyvenimą tarp miestiečių draugų“, – neslepia pašnekovas.
Šilutėje persekioja vaiduokliškumo jausmas
„Mažosios Lietuvos architektūrinis braižas, stilistika, nuotaika išskiria Šilutę iš kitų Lietuvos miestų, tačiau labai sunku kalbėti, ką man reiškia Šilutė, nes tai yra daugiasluoksnė vieta“, – apie savo gimtąjį miestą pasakoja keliautojas.
Dabar Edvardas į Šilutę grįžta retai ir, pasak jo, sugrįžimas yra labai keistas jausmas – nei tai miela, nei tai atgrasu. Tai lyg vaiduokliškumo jausmas, lyg grįžimas į praeitį. Būtent įkvėptas to šmėkliškumo jausmo, prieš 5 metus jis fotografavo jam reikšmingiausias Šilutės vietas.
Pasak jo, miestas, kuriame užaugai, yra pilnas visokių atminties dėmių. Kur beeitum, eini kaip per istoriją, ir tos gimtojo miesto vietos tampa turtingos ir emociškai daugiaprasmės.
Grįžimas pas tėvus taipogi yra daugiaprasmis, nes grįžti kitoks, negu išvažiavai, o tavęs laukia tokio, koks išvažiavai. „Aš labai nutolau nuo to, koks buvau prieš dešimtmetį“, – pripažįsta E.Giedraitis.
Lygindamas didmiesčius ir mažesnius miestus, kraštietis sako, kad mažesniuose miestuose jį žavi neformalus bendravimas – institucijos nėra sustabarėjusios, dar išlikęs žmogiškasis faktorius. Bet tai gali būti ir trūkumas, nes biurokratas turi du veidus: biurokratas kaip biurokratas ir biurokratas kaip žmogus.
Edvardo nuomone, mažuose miesteliuose biurokratinės kliūtys dažnai būna sprendžiamos per žmogiškąjį faktorių, o tai gali vesti prie kyšininkavimo, privilegijuoto elgesio su kitais. Iš pozityviosios pusės tai yra žmogiškesni santykiai nei dideliuose miestuose, kur su tavim elgiasi kaip su statistiniu vienetu, pagal knygą.