Lapkričio 11-oji – šv. Martynas tradiciniame mūsų kalendoriuje yra paskutinė rudens šventė. O priežodis sako: „Po šv. Martyno tik velniai laužo vantas“. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; šiaurys vėjas nuogas šakas blaško.
Iš Martyno dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai“.
Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu patiekalas. Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie būsimos žiemos orus: daugiau baltos spalvos – bus daugiau sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių.
Po šv. Martyno prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis gruodas.
Feodalinėje sanklodoje gyvenant, šis metas būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas: derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa ko pilni. Pirmiausia – kas priklauso kunigaikščiui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Ir net kaimo „bobutei“ – pribuvėjai…
Per šv. Martyną būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyną – bernus bei mergas – samdydavo ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną – šaltyšių. Jo pareigos plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus ir parėdymus, tvarkyti pašto pastotes, kelių priežiūrą, tiltų statybą ir taisymą, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus.
Po šv. Martyno jau ir augesni vaikai, iki tol laukuose ganę gyvulius, galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo piemenukai, kad tik greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą.
Veda apie beržą būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus, ir devynis kartus – tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus.
Linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos. Jos ypač įdomios etnologams: šiuose žaidimuose slypi tautos praeities paslapčių. Tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios religijos ritualas. Oželis – andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“.
Po Martyno žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta judinti – tepailsi iki pavasario.