Poezija ir muzika – rožių karalystėje (foto)

roziu vakaras atlikejosKai prieš daug metų Šilutės pradinukai nuvažiavo į ekskursiją po Kauno botanikos sodą, mažoji Janina buvo apstulbinta daugybės augalų grožio. Ir nors mokytoja buvo prigrasinusi, kad vaikai neliestų žiedų, Janina neištvėrė, pasilenkė pauostyti nuostabiausią rožę.

Žiedo grožis, kvapas taip pakerėjo mergytę, kad šioji nė nepajuto, kaip lūpomis nuskynė vieną aksominį žiedlapį.

„Dievas mane už tai nubaudė – padarė rožių verge“, – šypsodamasi prisipažįsta verslininke tapusi šilutiškė Janina Šveikauskienė.

Dabar ji savo sode puoselėja apie 300 rožių krūmų, iki šiol svaigsta nuo jų spalvų, aromato, gležnumo, paslaptingumo ir pražydusia grožybe pakvietė pasidžiaugti būrelį bičiulių.
roziu vakaras sveikauskiene
Moterys aikčiojo apžiūrinėdamos vešlios žalumos apsuptus įvairiaspalvius rožynus ir negalėjo patikėti, kad p.Janina pati viena sukūrė tokį rojaus kampelį, kuriame natūrali gamta jaukiai apgaubia preciziškai prižiūrėtus gėlynus, minkštus kilimus primenančias vejas.

J.Šveikauskienė sako, kad mėgstamiausia jos vieta – keturių apvalių rožynėlių apsuptyje pastatytas baltas stalelis, prie kurio vakarais prisėdusi tiesiog džiaugiasi: gėrisi sunkiais svyrančiais rožių žiedais, klausosi nenutylančių lakštingalų, gurkšteli vyno ir prie taurės atsiverčia savo kūrybos sąsiuvinį. Tokioje palaimoje gimsta p.Janinos eilėraščiai, miniatiūros ir pasakėlės vaikaičiams.

Šilutiškė yra išleidusi labai moteriškos poezijos knygelę ir smagių eilėraštukų apie daržoves knygelę vaikams. Ir prisipažįsta, jog mintyse jau ne vieną mėnesį dėlioja pažintinę pasaką vaikams apie… rožes.

Viešnagės vakarą mieliausioje šeimininkės kūrybinio įkvėpimo vietoje stovėjo ne baltasis stalelis, o muzikos instrumentai. Dar neprabilusias lakštingalas pavadavo švelnios melodijos, liejamos žinomų Šilutės atlikėjų Liudos Kašėtienės ir Žydrės Adomaitienės.

Baltai apsirengusias pianistes supo baltų kėdžių juosta, improvizuotą sceną dengė raudonas kilimas. O tą idilę kėsinosi sugriauti vis labiau juostantis dangus ir artėjantis perkūnijos grumėjimas.

Bet tai neišgąsdino nei romantiško vakaro atlikėjų, nei susirinkusių klausytojų. J.Šveikauskienė skaitė savo eiles, papasakojo daugybę istorijų, legendų apie rožes. Ne viena tauta rožę kildina iš moters, nes rožė tokia pat žavi, trapi, paslaptinga ir esant reikalui mokanti apsiginti spygliais kaip moteris.
roziu vakaras ziuroves
Autorės eilėms apie gyvenimo prasmę, atsigręžimą į gamtą, apie aistrą ir moteriai patikėtą gyvybės nešėjos paskirtį antrino Žydrės ir Liudos dainos, lydimos gitarų skambesio.

Ypatingos nuotaikos, nuoširdumo ir jausmingumo nesugebėjo sunaikinti liūtimi ir žaibais pratrūkęs dangus. „Pirmą kartą taip koncertuojame“, – gaubdamos šlapius instrumentus ir kone pildamos vandenį iš rankovių sakė muzikantės, visai nepaisydamos, kad jų dainoms pritarė ne tik po skėčiais besislepiančios klausytojos, bet ir griaustinio perkusija.

„Einu per žemę kojų nejausdama, nešu gyvenimą, sielą kartais nuprausdama“, – lyg specialiai šiam vakarui sukurtą eilėraštį deklamavo J.Šveikauskienė, ragindama visus džiaugtis gyvenimu, kurti, įgyvendinti visas svajones, kad ir kokios neįtikėtinos jos būtų.

Vakaro iniciatorė prisipažino, kad ir ji turi dar neišpildytų svajonių – nori tapyti. Būtinai tą darys savo gražiajame sode.

O išlijus visai dangaus juodumai, visoms kartu išdainavus dainas apie meilę, rudenį, lietų, viltį, p.Janina priminė, kad rožės kažkada buvo be spyglių – kai žemėje nebuvo blogio. Ir jei šio vakaro metu kam nors į širdį įkrito nors šlakelis gerumo (kaip rožių aliejaus lašelis), tai tikrai kuri nors p.Janinos rožė numes aštrius spyglius.

joomplu:6339

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.