Šilutėje dar nenurimo skausmas dėl nuskendusio dešimtmečio berniuko, gal kiek pritilo tik komentarai dėl tris dienas vykusių vaiko paieškų. Šios paieškos išskirtinės buvo ko gero tuo, kad jų metu pamatėme, jog visi lietuviai yra profesionalai ne tik krepšinio aikštelėje, jie taip pat „geriau“ nei specialiai tam ruošęsi pareigūnai išmano ir paieškų bei gelbėjimo operacijų niuansus.
Tai, žinoma, sarkazmas, tačiau jis nori nenori lenda galvon, kuomet vedamas žurnalisto prievolės išklausai ir antrąją – iki šiol tylėjusią ir viešojoje erdvėje tik piktus komentarus skaičiusią pusę. O prisimindami tas tris visuotinio nerimo kupinas Lauryno paieškų dienas, policijos vadovai turi ką pasakyti. Jų pačių žodžiais tariant, kalbėti reikia bent jau tam, kad ateityje panašiais atvejais būtų galima netrukdomai dirbti, o iš svetimos nelaimės nebūtų daromas šou.
Buvo ir deguto samti
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Mindaugas Noreikis, Šilutės policijos komisariato viršininkas Artūras Mikalauskas ir jo pavaduotojas Marius Mulskis pirmiausia taria padėkos žodžius. Visiems savanoriams, kurie neskaičiuodami savo laiko ieškojo dingusio berniuko, ir kurie ateina pagalbon visada panašiais atvejais: jauniesiems šauliams (kurie jau nebe pirmą kartą įrodo, jog tikrai geba realiai padėti panašiose paieškose), Šilutės aeroklubo lakūnams, kurie paieškoms kilo rizikuodami savo gyvybėmis ir už asmenines lėšas. Visų jų pagalba buvo labai vertinga. Dėkoja jie ir ieškoto berniuko Lauryno tėvams, pasitikėjusiems įvairių tarnybų pareigūnų darbu ir neištarusiems nė vieno kritikos žodžio.
Pasak pašnekovų, šilutiškiai jau nebe pirmą kartą įrodo, jog yra vieninga bendruomenė, gebanti susivienyti nelaimės akivaizdoje ir suteikti realią pagalbą specialiosioms tarnyboms. Tą jie pastebėjo, kuomet vasarą teko ieškoti dingusio jauno vaikino, tą patį gali pasakyti ir apie Lauryno paieškas.
Tačiau pareigūnai turi ir kitokių pastebėjimų, kurie, it tas deguto šaukštas (o šiuokart gal net samtis), situaciją tik sunkino.
Paieškos pradėtos tą patį vakarą
Paieškoms vadovavęs M. Noreikis pasakoja, kad apie vaiko dingimą buvo pranešta rugsėjo 10-ąją, 20.50 val. Taigi, skirtingai nei vėliau viešojoje erdvėje kai kurių šilutiškių paskleista informacija, paieškos, buvo pradėtos praėjus vos 10-čiai minučių nuo pranešimo. Jau 21 val. policijos pareigūnų ekipažai buvo prie vaiko namų, netrukus čia darbą pradėjo keturi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės kinologai. Jie dirbo beveik iki 3 val. nakties, teritorija aplink namus buvo išieškota maždaug 3 kilometrų spinduliu. Tuo pat metu buvo kreiptąsi į VSAT sraigtasparnio. Tačiau gautas atsakymas, kad Šilutės apylinkėse oro sąlygos yra netinkamos skristi sraigtasparniu.
Rytą buvo pradėtos naujos paieškos. Nuo 7 val., paprašyti padėti, į žvalgybą kilo du Šilutės aeroklubo lėktuvai, nors lakūnai tuo metu labai rizikavo, nes oro sąlygos vis dar buvo netinkamos skraidymui.
Jie greit pamatė, kad aplinkiniuose laukuose vaiko nėra, apie tai informavo pareigūnus. Netrukus prie karjero rastas Lauryno paspirtukas, pastebėta ir slydimo į vandenį žymė. Tai buvo kone šimtaprocentinis patvirtinimas, jog berniukas nuskendo. Tačiau vis tiek visą likusį laiką tikrintos ir kitos galimos vaiko dingimo versijos.
Ir visus paieškos darbus visą laiką lydėjo pikti savanoriais save vadinusių žmonių, o labiausiai – kelių moterų komentarai.
Profesionalų nebuvo, bet išmanė visi…
Kariškių sraigtasparnis paieškas pradėjo rugsėjo 11 dienos vakarą. Šiuolaikišką įrangą – vadinamuosius termovizorius turintiems kariškiams nakties metas tinkamesnis, mat tuo metu miškuose nebevaikšto grybautojai, vadinasi nėra pašalinių žmonių. Užtenka pusvalandžio, kad įranga užfiksuotų, ar 10 kilometrų spinduliu aplinkinėse vietovėse yra gyvų būtybių, skleidžiančių šilumą. Tad ar jie skraidys valandą, ar penkias, pasak M. Noreikio, skirtumo nebus jokio. Tačiau dėl to, kad sraigtasparnis skraidė „per trumpai“, tuoj pat sulaukta prie tvenkinių besibūriavusių moterų – „profesionalių“ komentarų…
Kliuvo nuo stebėtojų Gelbėjimo tarnybos narams, kurie, anot stovėjusiųjų ant kranto, vandenyje turėjo būti kur kas ilgiau, nei buvo. Nors kiekvienas žmogus, pasak policijos vadovų, turi galimybių ribas, kiek jis gali išbūti po vandeniu, ant nugaros turėdamas 40 kg sveriančią įrangą.
Policijos pareigūnams kliuvo už tai, kad šie apžiūrėjo atokias sodybas, nors pačios komentatorės dar anksčiau nurodinėjo jas apžiūrėti.
M. Noreikis prisipažįsta vienu metu paklausęs, ar tų komentatorių būryje yra bent vienas tikras panašių operacijų profesionalas, ar bent jau kada nors dalyvavęs panašiose paieškose žmogus. Tokių, pasak jo, neatsirado…
Savanorės pareikalavo ataskaitos
Bene labiausiai buvo kritikuojami, esą per mažas pajėgas paieškoms skyrę, policijos vadovai, nors, anot jų pačių, ne masiškumas lemia panašių paieškų sėkmę. Pašnekovai pasakoja, jog tas tris dienas visi komisariato pareigūnai, apleidę kitas bylas ir darbus, dirbo tik paieškose, visi jie dirbo viršvalandžius, ir nė vienas nepaprašė sumokėti už tuos viršvalandžius.
„Paieškų organizatorėmis prisistačiusios moterys, matyt, troško 200 pareigūnų matyti stovinčius vienoje vietoje, tačiau mes dirbame ne taip. Mūsų darbas yra organizuoti paieškas ir mes tai darėme: sudarėme kelias paieškų grupes ir kiekvienam pareigūnui skyrėme konkrečias užduotis“, – sakė policijos vadovai.
Visiems panašiems atvejams ir nusikalstamoms veikoms tirti yra Generalinio policijos komisaro patvirtintos paieškų metodikos, vadinamieji „Algoritmai“. Juose nurodyti visi veiksmai eilės tvarka, ir policijos pareigūnai tiesiog privalo juos vykdyti. Ir kas kartą iš jų pareikalaujama ataskaitų apie visus vykdytus veiksmus. Taip buvo ir šįkart.
Tačiau dar anksčiau tokios ataskaitos pareikalavo ant tvenkinio kranto stovėjusios moterys. M. Noreikis sako tuomet atsakęs, jog bet kur ir bet kam policija ataskaitos neduoda jau vien todėl, kad nežino su kuo turi reikalą ir bijo pakenkti tolesnėms paieškoms bei tyrimui. „Net jei tik 1 proc. abejonės būtų, jog gali būti įvykdytas kriminalinis nusikaltimas, komentarų niekam neteiktume“, – sako jis.
Tiesa, pirminė ekspertų išvada jau gauta: kriminalinio nusikaltimo versija atmesta, konstatuojama, kad vaikas nuskendo.
Jei vaikas nebūtų rastas penktadienį, šeštadienį į Šilutę jau būtų buvusi iškviesta kariuomenė.
Kliuvo ir merui
„Kodėl neatneša vaiko drabužėlių ir pagal kvapą nepradeda jo ieškoti kinologai?“ – tokie klausimai irgi mušė iš vėžių ne vieno žmogaus paieškas jau vykdžiusius specialistus.
Visuomenė tikriausiai dar nežino, jog kritikos nepagailėta net ir į paieškų vietą atvykusiam rajono merui Vytautui Laurinaičiui, mat „savanorių“ nuomone, jis turėjęs finansuoti savanorių maitinimą.
Visgi Savivaldybės atstovai nuvežė paieškų vykdytojams mineralinio vandens ir lietpalčių. „Jei kažkas turi maitinti, tai kokia čia savanorystė?“ – klausia policijos vadovai.
Žmogiškai skaudu pareigūnams buvo girdėti kalbas, kad jei vaikas būtų mero sūnus, jo paieškos vyktų kitaip. „Mes net nežinojom kieno tas vaikas, nežinojom tos šeimos. Bet visų ir visada ieškome vienodai“, – sako M. Noreikis ir A. Mikalauskas. Pasak jų, jau vien tai, kad dingo vaikas, yra akstinas daryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad jis būtų rastas kuo greičiau.
Policijos vadovai sako, per savo darbo dešimtmečius nesusidūrę su atveju, kuomet rasti dingusį žmogų būtų padėję ekstrasensai. Ir šįkart jokios naudos, anot jų, nebuvo nei iš ekstrasensų, nei iš savanorių iškviesto kinologo, kurio šuo turėjo rasti nuskendusį vaiką. Pareigūnai nevertina privataus keturkojo galimybių, bet, pasak jų, jo šeimininkas jį paieškoms nuvedė tiksliai į tą vietą, kurią jam nurodė pareigūnai. Juos stebina iniciatyva rinkti pinigus abejotinos reputacijos reikalui, juolab, kad surinktas lėšas administruoti ėmėsi irgi ne vaiko šeima. „Aukų rinkimas paieškos darbams buvo visai betikslis, nes valstybė panašioms operacijoms lėšų visada skiria pakankamai“, – sako jie.
Tokios „pagalbos“ nereikia
Policijos vadovai konstatuoja, kad ant tvenkinio kranto besibūriuojančių žmonių, ypač – kelių moterų – kritiką visą laiką jautė ir girdėjo visų dirbusių specialiųjų tarnybų atstovai: policijos pareigūnai ir ugniagesių gelbėtojai, VSAT ir Karo policijos kinologai. Ir visi jie dėl to labai blogai jautėsi.
„Mes norime bendradarbiauti su visuomene, ir jos pagalba dažnai būna tikrai svari. Taip buvo ir ieškant vasarą dingusio vaikino. Todėl ateityje planuojame net ir per masines informacijos priemones kviesti žmones į pagalbą, kai reikės ieškoti dingusiųjų. Bet prašysime, kad jie girdėtų ne savanoriškais koordinatoriais prisistatančių asmenų nurodymus. Mes patys tikslingai nukreipsime juos į paieškas. Ir šiuo atveju galime tarti ačiū savanoriams, subūrusiems bendruomenę į paieškas. Bet tik už tai. Neprofesionalų kritika ir nurodymai smarkiai trukdė darbus. Tokios „pagalbos“, kai situaciją komentuoja ir priekaištus pila situacijos neišmanantys žmonės, mums nereikia“, – aiškiai įvardija pašnekovai.
Jie neslepia įžvelgiantys, kad tos kelios moterys, garsiai visais kanalais reiškusios įvairiausią kritiką teturėjo vieną tikslą – krautis sau politinius dividendus… Antraip, kodėl jos būtų taip akivaizdžiai lūkuriavusios atvykstančios žiniasklaidos ir net persirengusios prieš įjungiant kameras.
„Norime ateityje atskirti realią pagalbą nuo šou, kurį organizuoja sau taškus besirenkantys žmonės“, – savo tikslą išsakė PK vadovai.