Pomėgis gaminti ir skonio pojūtis šilutiškio gyslomis teka su armėnišku krauju

virejas sergejus 2„Esu armėnas, kalbantis lietuviškai su žemaitišku akcentu“, – draugų žodžiais linksmai ir trumpai save apibūdino pašnekovas Sergejus Akopianas. Iš Rusnės kilęs vyras daugeliui pažįstamas ne tik dėl egzotinės išvaizdos, bet ir skaniai gaminamo maisto.

Turbūt nedažnas vyras namuose virtuvę laiko savo mylimiausia fantazijų ir galimybių realizavimo vieta, o maisto gaminimą vadina maloniausiu užsiėmimu, terapija ar net gydymu nuo depresijos. Sergejui būtent maisto gamyba ir yra tas laikas, kai jis gali visiškai panirti į skonių pasaulį ir su didžiule meile paruošti patį gardžiausią patiekalą.

Kraujyje – kelių tautų genai

Kaip pripažįsta pats maisto gaminimo virtuozas, šis pomėgis nėra atsiradęs iš kažkur, o įgimtas, perduotas armėno tėvo, kuris nuo vaikystės artimuosius lepino gardžiais tradiciniais patiekalais, populiariais jo tėvynėje.

Beje, Sergejaus tėvą Rusnėje dar ir šiandien daugelis atmena kaip nuostabių armėniškų šašlykų kepėją. Kaip prisipažįsta Sergejus, nė vienas salos susibūrimas neapsieidavo be gardžiųjų jo tėčio šašlykų.

Rusniškio kraujyje yra kelių tautų genai.

Karo metais jo močiutė buvo ištremta iš Baltarusijos. Įvykus traukinio avarijai, moteris liko gyventi Rusnėje, čia sukūrė šeimą ir pagimdė būsimą Sergejaus mamą. Vėliau ji susipažino su į Rusnės salą dirbti atvykusiu jaunu vyru iš Armėnijos, kuris moterį pamilo, vedė ir pasiliko saloje gyventi.

Nuo mažų dienų Sergejus matė, kaip tėvas gamindavo ir lepindavo šeimą bei pats gardžiuodavosi įvairiais armėniškais patiekalais. Pastaruosius itin mėgo ir kiti rusniškiai. Vaikystėje Sergejui ne kartą teko svečiuotis ir tėčio gimtajame krašte bei iš arčiau pažinti armėnišką virtuvę.

„Tikriausiai pomėgis gaminti yra įgimtas“, – prisipažino pašnekovas, neslėpdamas, kad maistui yra labai reiklus, į gaminimą žiūri itin atsakingai ir su didžiule meile.

Visada traukė į gimtinę

Kai Sergejus buvo 16 metų, jo tėvai paliko Rusnę ir išvyko gyventi netoli Kauno, kur gyvena ir dabar. Tačiau paaugliui virejas sergejusišsiskyrimas su gimtąja sala ir draugais buvo labai sunkus, tad kas savaitgalį bei kiekvieną vasarą jis grįždavo pas močiutę.

„Man atrodė, kad Rusnė – pasaulio centras. Kitaip ir negalėjo būti. Taupydavau duodamus pinigus bilietui, kad tik, atėjus savaitgaliui, galėčiau sugrįžti į Rusnę. Ir šiandien atsimenu, kad bilietas kainavo 3 rublius 70 kapeikų. Sutaupytų 10 rublių užtekdavo ir kelionei, ir maistui“, – į atsiminimus nuklysta Sergejus.

Po armijos vaikinas sugrįžo gyventi į močiutės paliktą butą Rusnėje. Čia vedė vietinę, nuo vaikystės ir studijų laikų pažinotą moterį.

Pomėgis pastūmėjo link nuosavo verslo

Idėja sukurti nedidelį versliuką, susijusį su maisto gaminimu, kilo prieš kelerius metus. Sergejus išsiskyrė su pirmąja žmona, vėliau sutiko ir vedė Kristiną, su kuria persikėlė gyventi į Šilutę. Atsitiko taip, kad vyras neteko darbo, o susirasti kitą, geriau apmokamą, kaip žinia, gana sudėtinga.

„Specialybės neturiu, algos minimalios. Ką gerai sugebu ir mėgstu – gaminti maistą. Ne paslaptis, kad mintį būsimam verslui pakišo ir įnoringas mano paties skonis. Apsilankęs kavinėse, restoranuose, dažnai nusivildavau patiektu maistu. Populiarūs patiekalai gerą vardą turinčiose maitinimo įstaigose dažnai man atrodydavo visiškai be skonio arba jis ne toks, koks turėtų būti iš tikrųjų“, – atviravo Sergejus.

Norėdamas žmonėms pasiūlyti geros kokybės ir gardžių gaminių, Sergejus su šeima atidarė greitojo maisto tiekimo įmonę. Ji – pirmoji pakopa link didesnių užmojų.

„Noriu pirmiausia susipažinti, ko žmonėms labiau reikia, pažiūrėti, kaip seksis pačiam“, – sakė Sergejus.

Viskas prasidėjo nuo armėniškų šašlykų

Paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Sergejus sakė, kad tam atėjo savas laikas. Pomėgį gaminti jis pajuto būdamas 30-ties.
„Anksčiau beveik negaminau nieko. Tiesiog atėjo diena, kai užsinorėjau išsikepti tokių pat šašlykų, kaip kepdavo tėvas.

Atsimenu iki detalių, kaip jis ruošdavo mėsą, kaip gamindavo, kepdavo. Ir ką jūs manote? Mano pirmieji šašlykai buvo baisiau nei tragedija. Ir pats, ir draugai sakė, kad tik mėsą sugadinau“, – apie pirmuosius bandymus atviravo Sergejus.

Pasak vyro, tikrieji šašlykai, tokie, kokius kepdavo jo tėtis, gavosi tik po kelių dešimčių pabandymų. Tam reikėjo maždaug dvejų kantrybės metų.

Kur toji paslaptis? Pasak Sergejaus, tai – meilė gaminimo procesui, visam ritualui.   Pavyzdžiui, kepant lauke šašlykus, jokiu būdu negalima nuo jų atsitraukti. Prasidėjęs gaminimo procesas – šventas ritualas.

„Jei iškyloje kas nors imasi kepti šašlykus, uždega žarijas ir, laukdamas, kol jos įsidegs, dar nubėga paspardyti kamuolį ar ką nors kitą paveikti, viskas – iš karto galima sakyti, kad maistas sugadintas“, – įsitikinęs Sergejus.

Pradėjęs gaminti jis visa esybe panyra į šį procesą ir nenutrūkstamai su juo susilieja. Toji energija, emocijos patiekalus padaro išskirtinius.

Žinoma, svarbūs yra ir produktai. Geriau jau nepagailėti ir įsigyti brangesnius. Tačiau kartais, pasak Sergejaus, kaina gali būti apgaulinga. Parduotuvėje ar kitoje prekyvietėje jis, vien pažiūrėjęs į mėsą ar žuvį, gali nuspėti jų kokybę.
Beje, mėsa ir žuvis – mėgstamiausi produktai, iš kurių Sergejus gamina. Niekam ne paslaptis, kad ten, kur maistą ruošia Sergejus, bus tikra puota.

Paties gamintas maistas turi ypatingą dvasią

„Turiu savą braižą. Gamindamas patiekalus mėgstu juos gardinti įvairiais prieskoniais, žolelėmis. Tačiau pasitaiko, kad pasiilgęs paprastesnio, švelnesnio maisto, prašau žmonos ką nors pagaminti“, – sakė pašnekovas. Pasakodamas vyras nusišypsojo, kai prisiminė, kad net uošvė jo prisibijo – įtikti paruoštu maistu žentui, pasirodo, nėra paprasta.

„Paragavęs patiekalo, iš karto suprantu, ar jis pagamintas iš kokybiškų produktų, ar ne. Esu tvirtai įsitikinęs, kad maistas privalo būti gaminamas su didele meile ir šiluma. Taip jis bus gerai virškinamas ir daug skanesnis. Turbūt dėl tos priežasties pats ir stengiuosi gaminti bei perduodu maistą žmonėms, nesamdau kitų darbuotojų. Reikia mylėti žmogų, o maistas turi turėti savo dvasią“, – sako Sergejus.

Sergejus daug laiko skiria švietimuisi apie maisto ruošimą, – naršo internete, domisi ne tik receptais, bet ir patiekalų istorija. Vyras prisipažino, kad žino kaip pagaminti net 3 000 metų senumo armėnišką patiekalą. Tiesa, šio šaltojo užkandžio jam dar neteko ruošti.

Beveik dvejus metus vystomas rusniškio verslas pamažu eina į priekį, tačiau Sergejus turi ir naujų planų. Žinoma, savo įsitikinimų, kad maistas turi būti ruošiamas ir patiekiamas su meile bei šiluma, vyras nesiruošia atsisakyti. Svarbiausia – kad žmonės nebūtų apgaudinėjami, o mylimi.

Vertina lietuviškus patiekalus

Kaip mums egzotika – aštrūs patiekalai, jūros gėrybės, turkų, japonų, kiniečių ar armėnų virtuvės, taip pašnekovui – lietuviška kiaušinienė su spirgučiais, lietuviški lašiniai. Vyras prisipažįsta, kad labai mėgsta tradicinius lietuvių valgius: didžkukulius (cepelinus), bulvinius vėdarus, bulvių plokštainį. Tiesa, jų vyras, kaip ir pusryčių, stengiasi atsisakyti, nes kitaip, jo žodžiais tariant, „netilptų per duris“.

„Jei kelias dienas ko nors nepagaminu, jaučiuosi prastai, pavirstu į ligonį“, – atviravo pašnekovas. Tačiau čia pat pridūrė, kad per šventes namuose patiekalus ruošia abu su žmona. Ji, kaip tikra žemaitė, gamina tradicinius žemaičių patiekalus, o jis gardžiai ruošia mėsą ir žuvį.

Sergejus sutiko pasidalinti vieno patiekalo, kurį tiesiog dievina jo draugai ir artimieji, receptu.

Ypatingas keptas karpis su ryžiais

Pasak pašnekovo, sunku nustatyti, kiek reikės šiam patiekalui ryžių ir įvairių daržovių, nes jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra karpis. Jei žuvis didesnė, reikės daugiau ryžių ir morkų, jei mažesnė – visko mažiau. Tad išlaisvinkite fantaziją ir pirmyn!

Reikės: karpio, morkų, svogūno, sūdytame vandenyje išvirtų ryžių, druskos, pipirų, 0,5 citrinos, aliejaus ir ryžių prieskonių.
Gaminimas. Karpį perpjaukite išilgai (paruoškite kaip išklotinę rūkymui), išvalykite, išsausinkite. Po to žuvį pasūdykite ir įtrinkite išspaustos citrinos sultimis.

Gaminkite įdarą. Kol prieskoniai įsigeria į žuvį, reikia įkaitinti keptuvę su aliejumi. Į ją sudėkite smulkiai pjaustytus svogūnus ir tarkuotas morkas. Viską pakepinkite, kol lengvai apskrus. Tuomet į pakepintas morkas ir svogūnus sudėkite išvirtus ryžius ir viską dar kartą pakepinkite maišydami. Įdarą svarbu pagardinti prieskoniais (būtinai nepamirškite į įdarą įdėti ryžių prieskonių).

Kepimas. Į skardą paklokite kepimo popierių ir ištepkite jį aliejumi. Po to dėkite karpio išklotinę, ant jos – įdarą. Iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje žuvį kepkite maždaug 40-50 min. Anot Sergejaus, kepimo laikas taip pat priklauso nuo karpio dydžio.

Svarbiausia nepražiopsoti ir nesudeginti skanėsto.

Skanaus!!!

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.