Pragaištingi ekologiniai ir socialiniai reiškiniai Pamaryje

gaigalas polderio pylimo avarija 1Domėjimasis potvyniais Nemuno ir Minijos žemupiuose kasmet didėja dėl įvairių aspektų. Po „žiemos rūpesčių“, pagal K.Donelaitį, pasigrožėti pavasarėjančia gamta, gelbėti nuo vandens ir ledų stichijos „savo būrų“ čia atvyksta nemažai aukštos valdžios pareigūnų, kariškių, privažiuoja  gamtą mėgstančių žmonių.

Turėdamas pakankamai žinių, sukauptų nuo 1957 metų, noriu papasakoti, kaip potvynius vertino senieji krašto gyventojai ir kaip pakenkė gamtai nekompetetingas vėlesnių kartų žmonių įsikišimas į natūralius užliejamų teritorijų formavimosi procesus upių salpose (salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius).

Senoliai su vandeniu nesigalynėjo

Senieji rytinio Kuršių marių kranto gyventojai, gyvenę nuo Šilutės iki Deimenos upės pietuose, su potvyniais nesigalynėjo: kūrė savo sodybas, nemažus kaimus, miestelius su bažnyčiomis, karčemomis, gražiomis mokyklomis, malūnais, valčių dirbtuvėmis ir kitokios paskirties statiniais ne kur kitur, o prie pat vandens – upių pakrantėse ir žiotyse.

Pavyzdžiui, seniausia Rusnės salos gyvenvietė Vorusnė įsikūrė 1366 m. to paties pavadinimo upės žiotyse. Kitos pamario gyvenvietės – Minija (Mingė), Rūgaliai, Šyša, Uostadvaris, Šyškrantė, Pakalnė, Rusnė, Skirvytėlė, Skirvytė I, Skirvytė II, Akmingė, Karklė, Lūja, Inzė, Tovė, Gilija, Nemunynas, Labguva ir kitos – taip pat įsikūrė prieš šimtus metų.

Iki praėjusio šimtmečio vidurio potvynių užliejamoje teritorijoje gyventojų buvo žymiai daugiau negu dabar. Vien tik Rupkalvės pelkės dvare, arba Žalgirių kaime, 1905 m. užregistruoti 1691, 1925 m. – 1466 gyventojai, jų vaikai mokėsi dviejose mokyklose. 1925 m. Vabalų kaime, prie Tenenio, gyveno iki 258, o Minijos žvejų kaime – apie 300 žmonių.

Gražių kaimų buvo ne tik dešiniajame Nemuno krante, žemiau Rambyno ir Rusnės salose. Gražios ir turtingos buvo Brioniškės ir Skirvytės gyvenvietės, įsikūrusios kairiajame Skirvytės krante. Iki sovietmečio jose gyveno kelios dešimtys lietuvininkų šeimų, stovėjo nemažai mūrinių namų su uždarais šuliniais kiemuose, ūkiniais statiniais.

Čia lankydamasis 1957 m. dar radau nebaigtus nugriauti Brioniškės dvaro garinį malūną su lentpjūve, didelį plytinį gyvenamąjį namą su rūsiais, o Skirvytės kaime – gražią žuvų apsaugos inspektoriaus H.Šilerio sodybą su laivų prieplauka, didelį raudonų plytų mokyklos pastatą, pašto rūmą, pasienio tarnybos namą, keletą kitokių nespėtų nugriauti plytinių namų, kuriuose gyveno lietuviai ir rusai, atvykę iš kitur. Pastaruoju metu ši vietovė tapusi dykra, kurioje lankosi ir slepiasi nelabai padorūs žvejai mėgėjai.

Prūsai ir lietuvininkai gerai suprato, kad potvynių srautai padaro nemažai ir gera: patręšia dumblu laukus, palaipsniui aukština savo nešmenimis užliejamas žemaslėnių teritorijas, natūraliai formuoja pamario gamtovaizdį, po žiemos atgaivina gamtą ir skatina žuvininkystę. Realią naudą pamariečiai turėjo panaudodami statyboms ir kurui iš toli atplukdytą medieną.

Apdairiai vertindami minėtus dalykus, žmonės vengdavo užliejamų teritorijų patvenkimo, stengdavosi tiesti ir akmenimis grįsti kelius taip, kad jų paviršius nebūtų aukščiau šalikelių ir gretimų pievų. Dešimtis kilometrų tokių grįstų kelių būtų galima rasti vien tiktai Šilutės rajono užliejamuose plotuose – dabar jie užpilti storu žvyro sluoksniu ir padengti asfaltu.

Pamariečiai ir be Maironio posmų žinojo, kad užtvenkti ir sulaikyti upės bėgimo į marias negalima… Aukštesnius žemės kauburius supildavo sodybvietėms, mokykloms, kapinėms ir kitiems objektams įkurti.

Įsibrovimas į gamtą – pragaištingas

Pirmą kartą reikšmingiau į natūralius Nemuno, Minijos deltų ir viso Pamario formavimosi procesus Rytprūsių valdžia įsikišo tik XVIII ir XIX šimtmečiais, kai vandeningos Gilijos abiejuose krantuose laivybos ir prekybos tikslais buvo supilti aukšti pylimai, kai ištiesintą Giliją kanalu sujungė su Nemunynu, Deimena, Priegliumi ir Aistmarėmis.

Vėliau aukštą žiemos tipo pylimą supylė palei visą kairįjį Nemuno (Rusnės) krantą, nuo Gilijos iki Skirvytės atsišakojimo. Dideli ir brangiai kainavę darbai 1840-1870 metais buvo atlikti taip pat siekiant reguliuoti vandens srautus Nemuno ruože tarp Smalininkų ir Rusnės bei visoje Atmatos atšakoje iki išlikusio švyturio akmeninio bokšto prie marių.

Čia upių krantų apsaugai nuo erozijos įrengė specialias būnas (špigdamius), daugelyje vietų upių pakrantes išgrindė iš kitur suvežtais akmenimis.

Toks iš pirmo žvilgsnio „reikalingas“ žmogaus įsibrovimas į natūralią gamtą neliko be pragaištingų pasekmių. Aukštų pylimų statyba Nemuno deltą padalinus į dvi puses, nukreipus potvynių srautą į didžiausią (šiaurinę) Lietuvos Nemuno deltos dalį, pagreitėjo Skirvytės, Atmatos ir kitų upių žiočių seklėjimas, Nemuno avandeltos plėtimasis marių sąskaita, o pavasario potvyniai su ledonešiais tapo grėsmingesni.

1888 m. potvynis nusiaubė šimtus sodybų

Apie tai apybraižoje „Kelionė į Tilžę“ ir rašė vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas, kilęs iš Macikų dvaro, prie Šilutės.
Dėl suplauto smėlio seklumos pačioje Atmatos vagoje, ties Šyšos įtekėjimu, ir čia susidariusios storo ledo sangrūdos per vėlyvą 1888 m. pavasario potvynį ypač didelių nuostolių ir bėdų patyrė Rusnės, Šyškrantės, Šyšos, Uostadvario, Pakalnės ir Skirvytėlės gyventojai.

Čia stiprios tranzitinės vandens srovės ir didžiulės ledo lytys visai sugriovė ar apgadino šimtus namų, ūkinių pastatų, o nemažus pievų ar kitų naudmenų plotus užnešė storu smėlio sluoksniu. Per tų metų potvynį, užsitęsusį iki gegužės pradžios, žuvo keli žmonės ir daugybė gyvulių.

Pagalbos komiteto apskaičiuoti vien Rusnės salos gyventojams padaryti materialiniai nuostoliai siekė 395 220 markių. Likusiems be pastogės ir pragyvenimo šaltinių žmonėms šelpti valdžia su įvairiomis Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus miesto visuomeninėmis organizacijomis skyrė 196,3 tūkst. markių ir nemažai kitokių vertybių.

Didelio potvynio išgąsdinti rusniškiai su kaimynais kitoje upės pusėje rimtai sujudo – kreipėsi į Prūsijos valdžios institucijas dėl seklumos Atmatoje pašalinimo ir apsauginio pylimo įrengimo nuo Rusnės pašto iki Šyškrantės kaimo mokyklos.

Rusnės ekspeditoriui E.Ankeriui gerai organizavus darbus, už 54 tūkst. markių, skirtų Karaliaučiaus pagalbos komiteto, žmonės, naudodami primityvią techniką, stebėtinai greitai supylė pylimą – iki 1888 m. žiemos.

Juo vaikštome ir važinėjame ir dabar, pasigrožėdami pašalėse augančiomis gudobelėmis bei pavienėmis senosiomis sodybomis.

Prieškariniai pylimai – žemi

Pamario užliejamų pievų melioravimu, įrengiant polderius su pylimais ir vandens pumpavimo stotimis šiaurinėje Nemuno deltos (arba „lietuviškoje“ dalyje) susidomėta prieš 100 metų. Pirmasis polderis su gražia raudonų plytų siurbline, varoma garo mašinos, įrengtas 1907 m. Uostadvaryje. Jis sausino apie 1952 ha užpelkėjusių pievų tarp Atmatos ir Pakalnės.

Pagal vietos žemvaldžių pageidavimą, iki 1931 m. pačioje Rusnės saloje, prie Šyšos, Krokų Lankos ir Kniaupo įlankos, buvo įrengtos dar 6 vasaros tipo polderinės sistemos, kurių užduotis buvo griežtai apribota. Pylimai privalėjo apsaugoti nuo galimų potvynių iš Kuršių marių pusės naudmenis tiktai vasarą ir rudenį – augalų vegetacijos ir derliaus dorojimo laiku.

Siekiant išvengti reikšmingesnio pavasarinio vandens patvenkimo, visų prieškarinių polderių pylimai buvo suprojektuoti žemi, su nuolaidžiais šlaitais ir plačiais dvivėriais vartais. Kadangi vartai pylimuose ir pačiose stotyse atsidarydavo tiktai į vandens imtuvų pusę, pro juos vandens perteklius iš sausinamo ploto galėjo išeiti savitaka. Be to, tokia pylimų ir vartų konstrukcija netrukdė žuvų migracijai į polderius neršto metu ir jų sugrįžimui atgal į natūralius vandenis.

Sovietmečio užmojai – galingi ir kenkiantys gamtai

Praėjusio šimtmečio antroje pusėje buvusį privatų žemės ūkį pertvarkius socialistiniais pagrindais, valdžia nutarė, kad pamario krašte ir potvynių užliejamose teritorijose tikslinga vystyti žolės miltų gamybą, steigti stambias galvijų fermas. Užsimojo kompleksiškai sukultūrinti natūralias senąsias pievas, įrengiant polderines sistemas.

Iš biudžeto dosniai finansuojant sparčiai vykusius melioravimo darbus, per 1954-1975 metus Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių rajonuose buvo įrengta 19 vasaros potvynių užliejamų (pylimų aukštis – apie 1 m) ir 18 žiemos tipo neužliejamų (pylimų aukštis – apie 3-4 m) polderinių sistemų su 47 įvairaus pajėgumo vandens pumpavimo stotimis, kurių siurblius suko iš pastočių tiekiama elektra.

Minijos baseine vasaros tipo pylimų ilgis siekė 60 km, o žiemos – 73 km. Nemuno žemupyje žemiau vasaros tipo pylimų ilgis siekė 126 km, žiemos – 64 km. Įrengiant polderius apie 40 tūkst. ha užliejamoje teritorijoje vyko vietinių kelių aukštinimo darbai, buvo ignoruotas savaiminis vandens ištekėjimas iš apipylimuoto polderio.

Iš to, kas pasakyta, ir ne hidrologui turėtų būti suprantama: kas ir kaip patvenkė pavasarinius ir žiemos vandens srautus upių žemaslėniuose, kas kardinaliai pakeitė natūraliai susiformavusį regiono gamtovaizdį ir sukomplikavo bendrą ekologinę bei socialinę situaciją.

Pavėluotai atlikti ichtiologiniai tyrimai parodė, kad dėl neapdairaus polderių įrengimo smarkiai nukentėjo žuvininkystė, lydekų nerštaviečių plotas sumažėjo apie 50 procentų, karšių ir kitų vertingų fitofilinių žuvų – 30 procentų. Be to, buvo nustatyta, kokią žalą regiono žuvininkystei daro vandens pumpavimo stotyse sumontuoti greitaeigiai giluminiai propeleriniai siurbliai – masiškai traumuoja ir naikina nerštui į polderius atplaukiančias žuvis.

Rekomendacijos, kaip tvarkyti polderius

Prieš 20-metį įvykus šalies politinei pertvarkai ir sustojus žolės miltų gamybai valstybiniuose ūkiuose, arštriai iškilo gamtotvarkos problemos. Prasidėjo diskusija, kaip vertinti polderines sistemas, kuriantis privatiems žemės ūkiams.

Radikaliai vertindamas susidariusią nemalonią ekologinę situaciją žuvininkystėje dėl polderių įrengimo upių salpose bei turėdamas omenyje naujų ūkininkavimo formų paieškas, savo laiku pateikiau kompetentingoms institucijoms keletą rekomendacijų („Žuvininkystė Lietuvoje“, I t., Vilnius. 1994). Kaip susikomplikavo žuvininkų, žemdirbių ir gamtosaugininkų interesai, esu rašęs straipsnyje „Pamario polderiuose kultūrinių pievų ir žuvų nebėra“ („Ūkininko patarėjas“, 2002 m. rugpjūčio 6 d.).

Minėtuose šaltiniuose ir kitur pateiktų rekomendacijų santrauka buvo tokia:

1) visoje teritorijoje nuo Rambyno iki Sakūtėlių imtinai, kur upių slėnių arba žemės paviršiaus nuolydis, palyginti su pamario zona, yra pakilęs 3-6 m ir čia vasaros potvynių poveikis gali būti menkas, siurblinių eksploatavimo būtina atsisakyti visiškai, kartu sprendžiant įrengtų nepralaidžių pylimų likimą. Panašiai reikėtų žiūrėti į Alkos ir kitus polderius Minijos baseine, sukeliančius pavasario, o kartais ir žiemos, vandens srautų patvenkimą, užtęsimą ir padidėjusį grėsmingumą žmonėms;

2) vasaros polderių siurblinių, esančių žemiau Šilgalių ir Sakūtėlių bei pačioje Pamario zonoje, įskaitant Minijos žemupio apylinkes, eksploatavimą reikėtų pradėti nuo to momento, kai vandens lygis sausinimo sistemose nuslūgsta iki pievų paviršiaus, kai savaime užsidaro dvivėriai vartai siurblinėse iš imtuvų pusės ir pasibaigia svarbiausių žuvų (lydekų, karšių, kuojų) masinis nerštas;

3) siekiant mažinti žuvininkystės nuostolius, būtina apsaugoti, kad žuvys nepatektų į vandens pumpavimo stočių siurblius. Tam tikslui naudoti užtūras – gaudykles, autoriaus 1987-1989 m. išbandytas Šyšos polderyje. Taip pat pakeisti greitaeigius giluminius vertikalius siurblius lėtaeigiais šnekiniais arba sraigtiniais prieškarinės konstrukcijos siurbliais;

4) naujai organizuojant vasaros tipo polderinių sistemų eksploatavimą ir priežiūrą, tikslinga leisti kurtis prie esamų siurblinių privatiems ūkiams, apleistas stotis panaudoti turizmo poilsiavietėms įrengti. Šioje srityje gerą pavyzdį parodė Šilutės melioratoriai, senoje Uostadvario siurblinėje įrengę žmonių gausiai lankomą melioracijos istorijos muziejų su gražia aplinka.

Vis daugiau galingų potvynių

Pasinaudodamas savo užrašais, potvynius Nemuno deltoje prie Rusnės pagal jų galingumą bei pavojingumą žmonėms suskirsčiau į 4 grupes.

Labai žemi arba „sausi“ potvyniai užregistruoti 6 kartus. Jų metu pavasarinis vanduo sutelpa upių vagose, apsemia tik žemesnes pakrantes.

Vidutinio aukštumo potvyniai užregistruoti 20 kartų: kai iš upių vagų išsiliejęs vanduo apsemia nedidelius žemės naudmenų plotus, negiliai paskandina kelio Rusnė – Šilutė ruožą ir nesukelia rimtesnio pavojaus gyvenvietėms.

Aukštų potvynių grupei priskirti potvyniai pasikartojo 19 kartų: jie apsemia Rusnės salą, apie du trečdalius visos užliejamos Nemuno deltos teritorijos, daugumą vasaros tipo polderinių sistemų ir vanduo pakyla virš Rusnės kelio iki 1-1,2 m.

Ypač grėsmingi potvyniai buvo 1958, 1966, 1970, 1978, 1979, 1994, 1995 ir 2010 metais. Jų metu beveik visa Nemuno delta buvo užlieta vandeniu 1-2 mėnesius, vandens sluoksnis virš kelio Rusnė – Šilutė tarpais pasiekė 1,3-1,8 m, o žemesnėse pievose – dar daugiau. Šie potvyniai – ypač grėsmingi, nes stiprios vandens srovės su tvirtomis lytimis pakeliui viską naikina.

Tokie potvyniai susiformuoja po šaltų žiemų su gausiu sniegu ir vėlyvais pavasariais. Jiems būtina iš anksto gerai pasiruošti.

Sovietmečiu, kovojant su tokiais potvyniais, gerai pasitarnaudavo laivai – ledlaužiai, žiemoję Uostadvaryje ir iškviesti iš Klaipėdos. Taip pat kariškos vikšrinės amfibijos, žvejų laivai. Ledą susilpnindavo ant upės farvaterio barstomos durpės, ir ledlaužiai prasibraudavo iki Rusnės prieplaukos. Iš čia kildavo aukštyn ardyti ledų sangrūdų Nemune iki Šilininkų kaimo.

Jei delsime, Nemunas pasuks kita vaga

Apsiriboti prisiminimais apie buvusius potvynius ir kovos būdus su jais nebeužtenka. Žvelgiant į perspektyvą tapo svarbu suvokti, kaip apie Nemuno žemupio deltos raidos genezę samprotavo prof. habil. dr. Alfonsas Basalykas (1920-1986).

Mokslininko nuomone ir mano įsitikinimu, atėjo laikas rimtai susirūpinti upių farvaterių atkūrimu ir erozijos ardomų krantų tvarkymu pagal mokslo parengtus „neskūpai“ finansuojamus projektus. Neatlikus tų darbų, visais aspektais garbinamas Nemunas deltos salpoje susiras naują vagą – Pagėgių, Stoniškių, Usėnų ir Juknaičių, Šilutės seniūnijų pievomis, o nusekusi ir uždumblėjusi Skirvytė su savo atšakomis, kažkada buvusios žuvingomis upėmis, praras savo buvusią reikšmę baseino žuvininkystėje.

Kad tokia pragaištinga kryptimi rutuliojasi hidrologiniai reiškiniai, rodo 2012-2013 m. žiemos potvynis, ilgą laiką skandinęs Šilutės ir Pagėgių savivaldybės teritorijas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.