Kristinai – vos 26-eri, tačiau didžiąją dalį to neilgo savo gyvenimo ji vadina tamsiu labirintu, kuriame blaškėsi beveik visus tuos du dešimtmečius. Vaikystėje atstumta kiemo vaikų, neradusi šilumos ir supratimo tėvų šeimoje, nepritapusi ir begalę patyčių iškentusi mokykloje, paauglystėje paragavusi alkoholio, o netrukus ir narkotikų, mergina iš to labirinto ilgai nerado išėjimo. Kol vieną naktį, jau praradusi bet kokią viltį išlipti, ji surinko viename reklaminiame lapelyje rastą telefono numerį. O atsiliepusiam žmogui ištarė: „Padėkite man…“
Kristinos atvirumas ir stebina ir žavi. Stebina todėl, kad tikrai ne kiekvienas išdrįstume taip atvirai, neslėpdami nei vardo, nei veido, prabilti apie savo nuopolius. Žavi todėl, kad jauna moteris tvirtai supranta vardan ko ji tai daro: „Tam, kad savo pavyzdžiu paliudyčiau, jog galima išlipti, galima kitaip gyventi, kad bent vieną šiandien taip pat kenčiančią ir išeities nerandančią moterį paskatinčiau jos ieškoti“, – sako ji.
Labai norėjo pritapti prie bendraamžių
Kristina augo Klaipėdoje, probleminiame rajone. Prisimena namuose nuo vaikystės tvyrojusią baimės kupiną aplinką. Baimė turėjo pagrindą – ją sėjo nuolat girtavęs ir namiškius gąsdinęs tėvas. Mama nesugebėjo lipti iš tokio gyvenimo – ji tik verkė, gailėjo savęs ir gėrė antidepresantus. Šiandien Kristina įsitikinusi, jog būtų buvę geriau, jei mama būtų palikusi smurtaujantį tėvą. Bet ji pasirinko priešingą kelią – kentėti.
Nei kieme, nei mokykloje geriau nebuvo. Kristina prisimena buvusi putloka, ir, jos tuomečiu įsitikinimu, negraži. O tokie bruožai, žinia, paauglystėje populiarumo tarp bendraamžių neprideda. Todėl ir jai teko iškęsti daug patyčių.
„Buvau labai tyli ir uždara, neturėjau kam išsisakyti. O turėti draugų, būti jų vertinama taip norėjosi…“, – prisimena mergina.
Šiandien ji jau žino, kad visos tos priežatys ir pastūmėjo ją, vos 13-os sulaukusią, į vyresnių vaikinų apgaulę. Jie, jos pačios žodžiais tariant, pažemino ir sužalojo ne tik jos kūną – bet ir moterišką savigarbą. Tačiau suprato tai tik daug vėliau – po dešimtmečio, jau bendraudama su psichologais.
Paragavo heroino ir… atsidūrė gatvėje
Maždaug tuomet kiemo draugai Kristinai pasiūlė alkoholio. Mergina tikėjo: tai jai padės pritapti prie jų, būti tokia, kaip jie. Pirmasis jausmas toks ir buvo: „Pajutau, kad ne tik pritapau, bet ir tapau labai drąsi, išsilaisvinau iš savo taip ilgai kamavusių baimių“, – pasakoja ji.
Kitas žingsnis buvo… žolė, kurią tuomet, anot Kristinos, rūkė visi bendraamžiai. Ir vėl tas jausmas – tapo tokia, kaip visi. Kiek tas pojūtis truko, šiandien nebepasakytų, tačiau prisimena, kad vieną dieną pajuto – to „laimės“ jausmo reikėtų dar daugiau, dar stipresnio… Ir vėl paraginta bendraamžių pabandė heroino. Jai buvo vos 17.
„Išgyvenau tai, ko iki tol nebuvau patyrusi. Ekstazė, palaima, – gal taip galėčiau vardinti tuos jausmus. Bet tada dar nežinojau, jog tai tėra tik didžiulė iliuzija ir saviapgaulė“, – šiandien jau žino Kristina.
O naujasis narkotikas įtraukė iš karto ir nepaleido – jo reikėjo vėl ir vėl. „Jis buvo gyvybiškai reikalingas kiekvieną dieną. Antraip – abstinencija ir baisūs fiziniai skausmai“, – prisimena jauna moteris.
Bet tam reikėjo dar ir pinigų, o jų gauti nebuvo paprasta. Tada, anot jos pačios, ji ir darė viską, kad gauti dozei reikalingą sumą – daug beprotiškų dalykų, toli gražu nesutelpančių į visuotinai priimtas moralės normas. „Tapau monstru, vagimi ir išnaudotoju, kurio mintys sukosi tik apie vieną – kaip prasimanyti pinigų ir vėl susileisti“, – klausantis tokios išpažinties nesitiki, kad tai išgyventi teko šiai simpatiškai šalia sėdinčiai jaunai moteriai.
Prasidėjo reikalai su teisėsauga, naktys areštinėje. Jos jau šalinosi ne tik menkai pažįstantys – atstūmė ir artimieji. Ji atsidūrė gatvėje.
Paskambinusi ištarė du žodžius
Kiek taip tęsėsi? Gal metus, gal daugiau, – Kristina ir nebepasakytų. Tiesa, buvo ne vienas bandymas vaduotis, bet tik tada, kai nebegalėdavo gauti dozės. Pasiryžusi detoksikacijai ilgai neištverdavo – pabėgdavo iš ligoninės ir vėl grįždavo į gatvę.
Bet ji pamena vieną naktį, kuomet prabusi laiptinėje suvokė visą savo padėties beviltiškumą: ji, nežinia kiek laiko nevalgiusi ir nesipraususi, netekusi artimųjų, nebeturinti fizinių jėgų, guli svetimoje laiptinėje, iš kur irgi bet kada gali būti išvyta… O galvoje ir vėl ta pati mintis – iš kur gauti pinigų?.. Ir Kristinai suprato, kad taip daugiau nebeištvers.
Išsigelbėjimu tapo kažkada ligoninės palatoje aptiktas ir į rankinę įsidėtas lankstinukas, kuriame buvo nurodytas reabilitacijos centro „Taikos kelias“, esančio Šilutės rajone, Juknaičių seniūnijos Gurgždžių kaime telefonas. Ji tiesiog surinko tą telefoną ir atsiliepusiam vyrui ištarė du žodžius: „Gelbėkit mane…“
Į Klaipėdą jie atvyko nepraėjus nė valandai ir išsivežė Kristiną į Gurgždžius. „Tai buvo prieš du metus, ir tai buvo pirmas mano žingsnis lik išgijimo“, – sako moteris.
Sveikimas buvo visapusiškai skausmingas
Tik reabilitacijos centre Kristina suprato, kad jos priklausomybė nėra tik malonumų siekimas. Tai pirmiausia – didžiulės neapykantos sau auginimas, nes vaikystėje ji buvo nekintamai įtikėjusi tais, kurie iš jos tyčiojosi, ir ilgainiui pati save išstūmė iš tos visuomenės.
Tačiau visa tai suvokti nebuvo lengva. O pati pradžia buvo net labai skausminga: abstinenacija, dvasinė tuštuma, trys mėnesiai nemigos, nesuvaldomos emocijos, kai būdavo ir netaktiška, isteriška, kai galėjo tiesiog apšaukti kitą žmogų. Buvo ir nesuvokimas, ką reiškia priimti save kaip moterį… Visa tai prisimindama dabar ji jau žino – tai jos viso gyvenimo skausmas liejosi iš vidaus.
„Tas mano valymasis buvo toks sunkus, nes buvau labai įsikibusi į praeitį, vis negalėdavau atleisti nei sau, nei kitiems. Dėl to net reabilitacijos taisykles ne kartą pažeidžiau. Už tai galėjau būti išmesta iš centro, bet jie manęs pagailėjo. O gal tai Dievas suteikė man malonę, kai davė tokius vadovus, kurie atleidžia prasižengimus?“, – pasvarsto Kristina.
Tik matydama kitų atlaidumą ji pradėjo atleisti ir pati sau, ir tiems, kas ją skaudino vaikystėje. Ne tik atleisti – ji mokėsi mylėti ir save, ir šalia esančius, o tada – pradėjo jausti laimę ir išsilaisvinimą. Tačiau tam prireikė pusantrų metų.
Svajonė – padėti moterims
Šiandieninis Kristinos pasirinkimas – savo gyvenimu liudyti, kad galima gyventi kitaip, nei gyveno ji.
Jau porą mėnesių ji gyvena Šilutėje. Šį miestą pasirinko tam, kad būtų arčiau reabilitacijos centro, kur kol kas savanoriauja. Ji gerai žino – tik tokius pragaro ratus praėjęs žmogus gali suprasti kitą, šiandien per tuos pačius ratus einantį, ir jam padėti. Todėl kartu su kitais bendraminčiais ji važiuoja liudyti savo prisikėlimą į didžiuosius šalies miestus, kalba bažnyčiose. Pagrindinis jos tikslas – ištiesti pagalbos ranką moteriai: šiandien priklausomybę kenčiančiai, ir kaip rasti kelią iš jos išeiti, nežinančiai moteriai.
Šiuo metu „Taikos kelyje“ – šešios moterys, tačiau poreikis, Kristinos žiniomis, yra kur kas didesnis. Todėl centras statosi priestatą, kuriame netrukus galės gyventi ir sveikti daugiau moterų.
O ta, kuri šiandien, kaip kažkada Kristina, galbūt kenčia vieniša svetimoje laiptinėje, bet kada gali surinkti Kristinos telefoną: 8 604 04299. Ir ji išties pagalbos ranką.
