Kas lemia prakaito kiekį?
Pasak BENU vaistinės Sveikos odos instituto ekspertės Ramunės Uosienės, prakaitavimas yra visiškai natūrali organizmo reakcija, kurios pagrindinė paskirtis – reguliuoti kūno temperatūrą: prakaituojama, kai karšta, sportuojant, patiriant stresą, jaudinantis ar net valgant aštresnį maistą.
Tačiau prakaito kiekis nėra vienodas visiems žmonėms. Tam įtakos turi genetika, amžius, kūno masė, hormonų veikla ir individualus prakaito liaukų aktyvumas. Apie padidėjusį prakaitavimą galima galvoti tuomet, kai jis pradeda trukdyti kasdieniniam gyvenimui.
Net jei nėra karšta ir žmogus nesportuoja, prakaitavimą gali sustiprinti daugybė veiksnių. Dažniausios priežastys – stresas ir stiprios emocijos. Pasak R. Uosienės, jaudinantis, nerimaujant ar patiriant įtampą aktyvinama simpatinė nervų sistema, todėl gali sustiprėti ir prakaitavimas. Tuomet ypač prakaituoja delnai, pažastys, pėdos ar veidas.
Įtakos turi ir mityba – aštrus maistas, karšti gėrimai ar didesni kofeino kiekiai. Kai kuriems žmonėms panašų poveikį turi ir alkoholis. Prakaitavimo intensyvumą gali lemti ir hormonų svyravimai. Dažnai jis suintensyvėja paauglystės ir menopauzės laikotarpiais, esant kai kuriems skydliaukės veiklos sutrikimams. Gausesnį prakaitavimą gali sukelti ar sustiprinti kai kurie antidepresantai, vaistai nuo skausmo ar hormoniniai preparatai, taip pat – karščiavimas, infekcijos, miego trūkumas, antsvoris ir nikotinas.“
Pirminė ir antrinė hiperhidrozė
Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytoja Viktorija Bleizgytė pastebi, kad jei žmogus pradeda gausiai prakaituoti be aiškios priežasties, o prakaitavimo nepavyksta paaiškinti karščiu, fiziniu krūviu ar stipriomis emocijomis, gali būti įtariama hiperhidrozė – būklė, kuriai būdingas pernelyg gausus ir sunkiai kontroliuojamas prakaitavimas.
Pirminė hiperhidrozė dažniausiai pasireiškia pažastyse, delnuose, pėdose ar veido srityje. Ji neretai prasideda dar jaunystėje ir gali būti paveldima arba susijusi su individualiomis organizmo savybėmis. Antrinė hiperhidrozė paprastai pasireiškia gausesniu viso kūno prakaitavimu. Tokiu atveju prakaitavimas gali būti ne savarankiška problema, o kitos ligos ar organizmo būklės simptomas.
Ši būklė diagnozuojama įvertinus žmogaus simptomus ir ligos istoriją, taip pat gali būti naudojami specialūs klausimynai, o kai kada atliekamas ir vadinamasis krakmolo bei jodo testas. Jeigu įtariama antrinė hiperhidrozė, gydytojas gali rekomenduoti papildomus tyrimus, siekdamas nustatyti galimą prakaitavimo priežastį.
Naktinis prakaitavimas
Įprastomis sąlygomis prakaitas yra bekvapis, o nemalonus kvapas dažniausiai atsiranda, kai prakaitas sąveikauja su ant odos esančiomis bakterijomis. Prakaito kvapą gali pakeisti ir tam tikri maisto produktai ar gėrimai – svogūnai, česnakai, aštrūs patiekalai, kofeino turintys gėrimai ar alkoholis. Todėl trumpalaikis kvapo ar prakaitavimo intensyvumo pokytis savaime nebūtinai turėtų kelti nerimą.
Tačiau kai kada naktinis prakaitavimas ar pakitęs prakaito kvapas gali būti susijęs ir su sveikata: su padidėjusiu skydliaukės aktyvumu, cukriniu diabetu, tuberkulioze, kai kuriomis onkologinėmis ligomis, hormoniniais pokyčiais, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimais.
„Ypač svarbu į prakaitavimą nenumoti ranka, jei jis atsirado staiga, per trumpą laiką ir apima visą kūną, o jo priežastis nėra aiški. Į gydymo įstaigą taip pat reikėtų kreiptis, jei kartu atsirado silpnumas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar stiprus naktinis prakaitavimas, dėl kurio permirksta drabužiai ir patalynė“, – sako V. Bleizgytė.
Dažniausios klaidos
R. Uosienė pastebi, kad viena dažniausių klaidų kovojant su gausiu prakaitavimu yra priemonės tepimas ar purškimas labai storu sluoksniu tikintis stipresnio poveikio. Veiksmingiau produktą naudoti ant švarios ir visiškai sausos odos. Taip pat nereikėtų iš karto rinktis stipriausiai veikiančio produkto. Geriausia pradėti nuo švelnesnio varianto ir įvertinti, kokia yra odos reakcija. Odos jautrumo problemą gali paaštrinti ir priemonės tepimas iš karto po skutimosi ar depiliacijos.
Dar viena klaida – bandymas užmaskuoti prakaito kvapą kvepalais ar dezodorantu nepašalinant pačios priežasties. Per dažnas ar agresyvus prausimasis taip pat ne visada padeda, nes karštas vanduo, stipriai valančios priemonės ir intensyvus odos trynimas gali pažeisti apsauginį odos barjerą bei sukelti odos sudirgimą.
Nors dezodorantas ir antiperspirantas dažnai suprantami kaip sinonimai, šie produktai skiriasi. Pagrindinė dezodoranto paskirtis – kontroliuoti nemalonų kūno kvapą, o antiperspiranto – mažinti prakaito išsiskyrimą. Nedaug prakaituojančiam ir kvapą kontroliuoti norinčiam žmogui pakanka dezodoranto, o jeigu problema – ne kvapas, o gausus prakaitavimas, vertėtų rinktis antiperspirantą.
Prakaitavimo gydymas
Kai prakaitavimas nėra labai gausus, rekomenduojama pradėti nuo gyvenimo būdo korekcijų – laikytis asmens higienos, peržiūrėti mitybą, vartojamus maisto papildus bei vaistus, taikyti streso valdymo metodus.
Jeigu prakaitavimas gausesnis ir paprastesnių priemonių nepakanka, gali būti taikomas medikamentinis gydymas, pavyzdžiui, skiriami prakaitavimą mažinantys geriamieji vaistai – anticholinerginiai preparatai. Galimi ir kiti gydymo būdai, pavyzdžiui, jonoforezė ar botulino toksino injekcijos. Jeigu šios priemonės nėra veiksmingos, gali būti svarstomas ir chirurginis gydymas. Tuomet gali būti šalinamos prakaito liaukos arba blokuojami nervai, perduodantys signalus prakaito liaukoms labiausiai prakaituojančiose kūno vietose.
Svarbiausia taisyklė: jei prakaitavimo pobūdis pasikeitė be aiškios priežasties arba jis pradėjo reikšmingai trukdyti gyvenimo kokybei, nereikėtų ilgą laiką bandyti vis stipresnių kosmetinių priemonių. Tokiu atveju būtų verta išsiaiškinti, kodėl prakaituojama daugiau.
BNS inf.