Pranešimus tarptautinėse konferencijose skaitantis medikas – mokslininkas didžiuojasi baigęs Vydūno gimnaziją

Azukaitis gydytojas_kabinete_oKodėl vaikystėje lėtine inkstų liga sirgę vaikai dažnai miršta nuo širdies kraujagyslių sistemos ligų sulaukę vos 30-40 metų? – atsakymo į šį klausimą, o kartu ir būdų, kaip padėti tokiems pacientams, ieško šilutiškis Karolis AŽUKAITIS, vaikų inkstų ligų specialistas.

27-erių metų gydytojas yra Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos Vaikų ligoninės rezidentas, Vilniaus universiteto doktorantas, Lietuvos ir Europos vaikų nefrologų draugijų narys.

 

Jau trejus metus Karolis kartu su Vokietijos Heidelbergo universitetu vykdo mokslinį projektą vaikų nefrologijos srityje, yra šio projekto regiono koordinatorius, atsakingas už tyrimų eigą šešiose šalyse.

Jaunas vyras dar yra penkių tarptautinių mokslinių publikacijų bendraautorius, iš anglų kalbos išvertęs dalį medicininės knygos, gelbstinčios sergantiems kraujo vėžiu. Jis taip pat dirba įvairiuose mažesniuose projektuose.

Karolis sako, kad daug ką jo gyvenime sudėliojo atsitiktinumas – buvimas reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Bet pripažįsta, kad siekiant mokslų reikia žinoti, ko tu nori, ir orientuotis ne į rezultatą, o tikslą, dar daug dirbti. Tada tikrai pavyks.

Pasuko vaikų nefrologijos kryptimi

Karolis svajonės studijuoti būtent mediciną neturėjo, mokykloje jam patiko daug dalykų – nuo matematikos iki istorijos.

Rinkdamasis specialybę jis norėjo tokios, kurioje būtų daug iššūkių. Daugiausiai prasmės pamatė medicinoje.

„Man atrodė, kad medicinoje – daugiausia pasirinkimo galimybių“, – sako jis.

Medicinos studijų pasirinkimui įtakos turėjo ir Karolio mamos Jadvygos pavyzdys, nes ji – taip pat gydytoja, dirba Šilutės ligoninėje. Anot jo, jeigu šeimoje yra medikas, medicina tampa artimesnė, ją pažįsti, nuo mažumės matai ligoninės gyvenimą.

Visgi galutinį sprendimą studijuoti mediciną jis priėmė pats, niekieno neskatinamas.

Kodėl sudomino būtent vaikų nefrologijos sritis?

Karolis sako, kad šį klausimą jam tenka girdėti dažnai, ir aiškina, kad renkantis šią sritį susidėjo daug faktorių, bet prisidėjo ir atsitiktinumas. Studijų metais besimokydamas pediatrijos jis turėjo stebėti pacientą, sergantį įgimta inkstų liga. Nuo tada susidomėjo šia medicinos sritimi, užmezgė ryšį su dėstytojais – vaikų nefrologais. Tad gyvenimas jį nunešė būtent į šią sritį.

„Nė kiek dėl to nesigailiu. Manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos teko priimti“, – atvirauja jaunas vyras.

Pradėjo mokslinę veiklą

Karolio medicinos kelyje pasitaikė ir daugiau atsitiktinumų. Kartą jam, Vilniaus universiteto 4 kurso studentui, pasisekė išvažiuoti į Vokietiją, į Heidelbergo universitetą, ir kelis mėnesius pasimokyti mokslinio darbo bei padirbėti prie vieno projekto vaikų nefrologijos srityje. Ten dirbusiam profesoriui kaip tik reikėjo žmogaus, kuris toliau galėtų vykdyti šį projektą, ir jis pasiūlė tą darbą Karoliui.

Pradėjus bendradarbiauti su Heidelbergo universitetu, prasidėjo studento tarptautinė mokslinė veikla, o pradėjus dirbti, atsivėrė didelės galimybės ieškoti medicinos naujovių.

„Manau, kad medicinoje mokslas yra neatskiriamas nuo klinikinio darbo, ir čia nėra tik mokslininkų, ar tik gydytojų. Jeigu nori būti geras mokslininkas, turi būti ir geras gydytojas“, – įsitikinęs jis.

Karolis daug dirba ir mokosi. Vienu metu jis dalyvauja 3-4 projektuose. Jeigu yra galimybė įsitraukti į naujus darbus, būtinai to imasi, nes, anot jo, tik išbandęs kuo daugiau naujų dalykų gali įgyti daugiau patirties, kuri praverčia vėliau. Jis skaito pranešimus Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, skelbia publikacijas tarptautiniuose ir Lietuvos moksliniuose žurnaluose.

Kartą ar du per metus Karolis važiuoja specializuotis į mokslines konferencijas. Paskutinė konferencija, kurioje jis dalyvavo, buvo Pasaulio vaikų nefrologų kongresas Brazilijoje (vyksta kas 3 metus). Ten šilutiškis pristatė du pranešimus. Vienas pranešimas buvo bendrų darbo rezultatų su Heidelbergo universitetu pristatymas. Kitą pranešimą Karolis vadina didžiausiu iššūkiu jo gyvenime – jam buvo suteikta galimybė garsiausiems pasaulio nefrologams skaityti paskaitą apie širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių įtaką vaikams, sergantiems lėtine inkstų liga.

Tiria lėtine inkstų liga sergančius vaikus

Visi K.Ažukaičio tyrimai, visa jo mokslinė veikla yra apie širdies – kraujagyslių sistemos pažeidimus vaikams, kurie serga inkstų ligomis.

„Žmonės mano, kad vaikai neserga inkstų ligomis. Tai netiesa. Jie serga taip pat kaip ir suaugusieji, tik gal rečiau. Net ir mažyliai yra dializuojami, transplantuojami. Kitas klaidingas įsitikinimas – vaikai neserga širdies – kraujagyslių ligomis, jų nevargina padidintas kraujospūdis, širdies nepakankamumas. Tomis ligomis vaikai serga, ir ypač – inkstų ligų pažeisti vaikai“, – sako gydytojas.

Jis pasakojo, kad ši sritis aktyviau tyrinėti pradėta prieš 15 metų. Buvo pastebėta, kad vaikams susirgus lėtine inkstų liga, vėliau daug jų miršta sulaukę 30-40 metų amžiaus nuo miokardo infarkto ir kitų širdies ligų.

„Nepaisant to, kad vaikystėje jie nenumiršta nuo infrakto ar insulto, bet tas procesas, kuris prasideda vaikystėje, toks stiprus, kad jie ilgai neišgyvena“, – apie tyrimo svarbą pasakojo Karolis.

Mokslininkai suprato, jog reikia rūpintis, kad tie žmonės nemirtų jauni. Todėl reikia išsiaiškinti, kas vyksta organizme sergant lėtine inkstų liga, kaip ji pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Tų veiksnių, anot jauno mokslininko, begalės.

Vaikų, sergančiųjų tokiomis ligomis, nėra tiek daug kiek suaugusiųjų, todėl norint padaryti išvadas, kurias būtų galima taikyti klinikinėje praktikoje, reikia tirti didelę grupę vaikų. Tai įmanoma į vieną tyrimą įtraukus daugelio šalių medikus.

Būten tokiame Heidelbergo universiteto tyrime šilutiškis ir dalyvauja, yra to tyrimo regioninis koordinatorius, atsakingas už veiklą Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, dalyje Vokietijos, Austrijoje. Iš viso tiriami daugiau kaip 700 vaikų, sergančių lėtine inkstų liga, kurie jau 6 metus stebimi ir vertinami pagal standartizuotą mokslinę metodologiją. Mokslininkai vertina, kaip inkstų ligos pažeidžia širdies – kraujagyslių sistemą, bando suprasti, kodėl taip nutinka.

K.Ažukaitis dalyvauja ir mažesniuose projektuose Lietuvoje, tačiau anot jo, mūsų šalyje daryti mokslinę veiklą yra sunku. Visų pirma, čia nėra pakankamos pacientų populiacijos, kad būtų galima padaryti rimtas išvadas, antra – Lietuva apskritai neinvestuoja į klinikinį mokslą. Mokslinius tyrimus gydytojai atlieka savo laisvalaikiu, už tai nemokama.

Karolis džiaugiasi, kad gali bendradarbiauti su Heidelbergo universitetu, kuris yra vienas stipriausių Europoje medicinos srityje ir skiria lėšų moksliniams tyrimams.

„Matau tų tyrimų prasmę, turiu galimybę pamatyti, kaip mokslas vystomas kituose pasaulio kraštuose, kaip dirba aukšto lygio mokslininkai, gaunu neįkainojamų įgūdžių“, – apie darbą tarptautinėje mokslininkų bendruomenėje sako jis.

Karolis nelinkęs prognozuoti tolimos ateities, nes nori baigti doktorantūros studijas, kurios truks 4 metus.

„Idealus variantas būtų dirbti Lietuvoje“, – svajoja jis.

Anot Karolio, dirbdamas savo šalyje, žinai, kaip veikia sistema, pažįsti žmones, kurie pas tave ateina, žinai, kaip su jais bendrauti, ko jiems reikia. Jis jau pastebėjo, kad tikrai skiriasi žmonių poreikiai Lietuvoje ir užsienyje.

„Dirbdamas Lietuvoje jaučiuosi, kad galiu kažką pakeisti, tuo tarpu nuvažiavęs į gerą ligoninę užsienyje, greitai tapčiau maža sistemos dalele, nes ten pati sistema jau veikia labai gerai. O dirbdamas Lietuvoje, galiu susikurti iššūkių ir galvoti, kaip kažką pagerinti. Kita vertus, čia maži atlyginimai, didelis darbo krūvis, nesudarytos sąlygos mokslui“, – pliusus ir minusus vardija medicinos mokslininkas.

Vaikus gydyti lengviau

K.Ažukaitis įsitikinęs, kad norint būti geru mokslininku medicinos srityje, būtina dirbti ir klinikinį darbą, juk galutinis mokslinių tyrimų adresatas – pacientas, jo ligų palengvinimas. Jis visu etatu dirba Santariškių klinikos Vaikų ligoninėje, tad su sergančiais mažaisiais pacientais praleidžia daug laiko.

Neišvengiamai kyla klausimas, ar nesunku matyti sergančius vaikus?

Karolis sako, kad vaikus gydyti yra lengviau dėl to, kad jie optimistai, retai kada matai nusivylusius vaikus, nebent – paauglius. Sergantis vaikas neperkelia visų savo gyvenimo problemų gydytojui. Dažnai vaikai visiškai pasveiksta, to negali pasakyti apie suaugusiuosius, kurie serga lėtinėmis ligomis. Vaikai nemeluoja gydytojams, dėl to su jais lengva dirbti.

Anot jo, vaikas nelabai supranta, kad serga, todėl svarbu, kad būtų sudaryta tokia aplinka, kurioje jis galėtų gyventi savo vaikišką gyvenimą, ir kad gydymas jį kuo mažiau vargintų.

Dėkingas mokyklai ir universitetui

Karolis sako, kad prie to, kuo jis yra dabar, stipriai prisidėjo jo mylima mokykla – Vydūno gimnazija ir jo Alma Mater – Vilniaus universitetas.

„Turiu labai daug gerų atsiminimų, susijusių su gimnazija“, – prisipažįsta jis.

Nors į Šilutę jis grįžta retai, geriausiu atveju – tik per didžiąsias metų šventes, bet stengiasi aplankyti mokytojus, kuriems jaučia dėkingumą ir pagarbą.

„Tų žmonių dėka mano gyvenime įvyko daug gerų dalykų. Todėl man norisi ateiti ir jiems pasakyti, kad tai, ką jūs darote, yra labai gerai“, – sako medikas.

Anot jo, gauti grįžtamąjį ryšį yra svarbu tiek mokytojui, dirbančiam su mokiniais, tiek gydytojui, dirbančiam su pacientais. Tada jauti, kad tavo darbai yra prasmingi.

Jauniems žmonėms, norintiems eiti mokslo keliu, Karolis linki negalvoti apie galutinį rezultatą (atlygį, darbo vietą ir panašiai), bet galvoti apie tikslą. „Reikia žinoti, ką nori daryti, ir tai daryti gerai. Tada tikrai pavyksta. Viskas yra įmanoma ir padaroma“, – sako šilutiškis, jau žinomas daugelio šalių medicinos mokslininkų.