Feisbuko paskyroje D. Vilius rašė: „Kviečiu visus į dainų vakarą Vilkyčiuose. Vėliškos stichijos laike paminėsime savo susibūrimų skambią datą. Ir toliau plauksime per giesmių marias ir vandenynus. Vėlių laike užgimęs dainų ratas keitėsi, augo, bet niekada nesustojo.
Su pagarba tiems, kurie mums skyrė šią šviesią lemtį, su pagarba tiems, kurie sergėjo mūsų dvasinio pasaulio turtus, mes vėl bandysime giesmėmis paliesti dangų. Pasibelsti į „tėvelio dvarelį“, pakilti kartu su „raibuoju sakalėliu“, aplankyti „aukštą svirnelį“. Su šviesiu noru pažinti senovės lietuvių dainose saugomą išmintį… kaip žinią ateičiai“.
Nebuvo lengva vakare surasti gražią sodybą, tačiau šeimininkas pasitikdamas jau laukė kieme. Nedidelėje pirtelėje, kur ir vyko dainų vakaras, švietė langai, sukiojosi siluetai. Užėjus į vidų, maloni šeimininkė kvietė prisėsti ir išsirinkti puoduką arbatai. Atsineštiniai pyragai ir kiti saldumynai užėmė kone visą stalą. Pasilabinimas buvo trumpas, mat susirinkę žmonės vieni kitus gerai pažįsta, kartu dainuoja ne vienerius metus. Kai kam jau ir dainų tekstai prieš akis nebereikalingi – moka atmintinai.
Dainų vakarų sumanytojas kiekvienam išdalino storus dainų segtuvus ir papasakojo, kokia eile bus dainuojamos Liudviko Rėzos surinktos ir kitos senovės lietuvių liaudies dainos. Nesunku buvo prisijungti prie dainorių, kurie jau susidainavę. Smagu buvo sekti dainų žodžius, kuriais buvo apdainuojami kaimo žmonių darbai ir santykiai, jausmai ir išgyvenimai.
Dainos – tai galimybė sužinoti, kaip mūsų protėviai gyveno senovėje, kaip jie pažino pasaulį, kokius jausmus išgyveno. Reta daina nesukėlė diskusijų. Buvo įdomu ir keista, kad dainą galima vienaip ar kitaip interpretuoti. Iki to vakaro apie tai net nesusimąstėme.
Ne kartą buvo keičiami dainų segtuvai, mat iš viso yra surinkta per 450 dainų. Jaukumo vakarui suteikė ir aplink besisukiojantys vaikučiai, kurie, išgirdę žinomus dainos žodžius, stabtelėdavo ir pritardavo.