Šilutė taps dar gražesnė: jau rudenį Lietuvininkų gatvėje, šalia istorinių pastatų turėtų atsirasti pirmieji „sekretai“ – grūdintu stiklu dengti požeminiai „kambariukai“, atspindintys miestui svarbių pastatų istoriją, jų paslaptis, parodantys kuo gyveno žmonės „auksiniu“ Šilutės istorijos laikotarpiu (XIX a. pabaigos – XX a. vidurio).
Šios unikalios idėjos autoriai ir partneriai – AB „Šilutės baldai“, Šilutės meno mokykla ir Šilutės rajono savivaldybė. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir Šilutės mokyklos, rinkusios informaciją apie pastatus. Pastatų istorijomis su savo skaitytojais dalinsis Šilutės laikraščiai.
Idėją įgyvendinantys jos iniciatoriai taip pat prašo visos miesto bendruomenės pagalbos nagrinėjant senųjų Šilutės pastatų istoriją.
„Moksleiviai surinko daug įdomios istorinės informacijos. Tačiau senieji namai yra ne tik pastatai – tai istorijos dalyviai ir liudininkai. Tad norime kreiptis į visus šilutiškius, kviesdami su vaikais pasidalinti savo turima informacija apie senuosius namus, jų gyventojus, istorinėmis nuotraukomis“, – prisidėti prie bendruomenę suvienijusio projekto kviečia „Šilutės baldai“ direktorius Eimuntas Jankauskas. – „Rašyti galite tiesiai į redakcijas ir portalus, kuriuose rasite namų aprašymus, labai lauksime“.
Planuojama, kad pirmieji „Šilutės sekretai“ miesto centre bus įrengti rudenį, kai baigsis Lietuvininkų gatvės rekonstrukcija.
Šiandien kviečiame susipažinti su dviem iš dvidešimties miestui svarbių pastatų, šalia kurių bus įrengti „sekretai“ – Siauruko geležinkelio stotimi bei Pašto skyriumi ir banku.
Lietuvininkų g. 15 – Siauruko geležinkelio stotis
Siaurojo geležinkelio istorija yra glaudžiai susijusi su 1875 m. atidaryta plačiojo geležinkelio linija ir stotimi Žibų kaime. Tai dabartinė geležinkelio vieta ir stotis (Geležinkelio gatvė), kuri tuo metu buvo apie 2 kilometrus nuo Šilokarčemos. Atvykėliai traukiniu turėdavo dar apie 15 minučių keliauti iki pagrindinės gyvenvietės.
1910 m. Šilokarčemos apskrities viršininku buvo paskirtas Dr.Petersas (Dr. Peters). Šio žmogaus atvykimas į apskritį turėjo didelę įtaką Šilokarčemos suklestėjimui. Jo iniciatyva tais pačiais 1910 metais prie Šilokarčemos buvo prijungti Žibų, Cintjoniškių ir dalis Verdainės kaimo. Sujungus gyvenvietes, iki 3350 išaugo ir gyventojų skaičius, o tada iškilo ir komunikacijos būtinybė.
1912 m. apskrities viršininko Dr. Peterso iniciatyva buvo įsteigta akcinė bendrovė siaurajam geležinkeliui į Šilokarčemą su atšaka į Kulėšus (link Vokietijos ir Rusijos sienos) tiesti. Apskrities valdyba įsigijo 25 proc. bendrovės akcijų už 279 000 markių ir nemokamai davė žemės geležinkeliui.
Visas bendrovės kapitalas siekė 1 116 000 markių. (Kiti šaltiniai teigia, kad siauruką tiesė Instenburgo (Įsruties) siaurojo geležinkelio AB). Buvo nutarta pirmiausia nutiesti siaurąjį geležinkelį nuo pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemos centrą (2 kilometrus). Kita atšaka turėjo būti tiesiama į už 16 kilometrų esančius Kulėšus, netoli Žemaičių Naumiesčio, t.y. iki tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos.
Siauruko atšaka iš pagrindinės geležinkelio stoties Žibuose į Šilokarčemą buvo nutiesta 1912 m. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir siaurojo geležinkelio stotis (dabar – Lietuvininkų g. 15). Ši vieta buvo labai žema, pelkėta, todėl prieš čia statant stoties pastatą, geležinkelį tiesiančiai bendrovei reikėjo atvežti grunto ir pakelti žemės lygį apie 2 metrus. Pirm
ame pastato aukšte buvo tarnybinės patalpos, antrajame – tarnybiniai butai, o po Antrojo pasaulinio karo – čia įrengti komunaliniai butai. Prie stoties šiaurinio fasado buvo pristatytas vieno aukšto facthverkinis sandėlys.
Pastatyta geležinkelio stotis vadinosi „Heydekrug Ort“ ir siaurukas kaip tik iš čia vykdavo į Kulėšus. Vėliau ši geležinkelio linija buvo pratęsta iki Šilokarčemos uosto.
Siaurasis geležinkelis tarnavo iki pat 1939 m. Jį aptarnavo du garu varomi lokomotyvai, du keleiviniai ir devyni krovininiai vagonai. Po karo siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti: dalis jų buvo išlydyta į metalą, dalis išnešiota gyventojų.
Dar ir šiandien važiuojant iš Šilutės į Žemaičių Naumiestį šalia kelio matosi neaukštas pylimas – siauruko kelias. 1944 m. vokiečiams traukiantis iš Šilutės, siaurojo geležinkelio tiltas Verdainėje buvo susprogdintas. Tačiau akylas stebėtojas tikrai pastebės senojo tilto liekanas.
Informaciją parengti padėjo M.Jankaus pagrindinės mokyklos mokytoja Daiva Losienė.
Lietuvininkų g. 1 – Pašto skyrius ir bankas
Sklypas dabartinėje Lietuvininkų g. 1 pastato vietoje iki XIX a. buvo neužstatytas. XVI-XVIII a. jis priklausė Šilokarčemos karčemai, XVIII a. pradžioje atiteko dvarui. XIX a. pabaigoje čia jau stovėjo pašto sandėlis, kuris priklausė dvarui.
Nors 1872-1875 m. iš Tilžės pro Pagėgius ir Šilokarčemą – Žibus į Klaipėdą nutiesus geležinkelį arklių paštas Šilokarčemoje buvo panaikintas, atčiau ten, kur neidavo susisiekti geležinkeliu, paštą vežiodavo arkliais.
Klaipėdos – Tilžės plentu pašto administracija paleido kursuoti keturių ir daugiau arklių traukiamus vežimus, kuriais, be pašto, vežiodavo keleivius. Vežimai buvo dengti, su langais, su aštuoniomis vietomis keleiviams ir viena vieta vežimo palydovui. Priešakinėje vežimo eilėje sėdėdavo vežikas – paštaljonas, žmonių vadinamas švogeriu, kuris dėvėdavo milinę ir labai aukštą skrybėlę. Vežimui privažiavus arčiau pašto įstaigos, būdavo trimituojama pašto ragu ir tuo įspėjami vietos paštininkai, kad atvažiuoja paštas. Vežimo palydovas pasikeisdavo paštu per vežimo langą (siuntos buvo odiniuose krepšiuose), atsiskaitydavo su keleiviais, prižiūrėdavo vežimo tvarką ir vesdavo kelionės dienyną.
Iš Šilokarčemos į Rusnę ir atgal paštas ir keleiviai buvo vežami dviračiais vežimais Šyšos ir Atmatos upių krantais, taip pat vandens keliu – valtimis. Rusniškė rašytoja Charlotte Keyser (Šarlotė Kaizer) (1890-1966) prisimena: „Kaip tik mano vaikystės metais pašto karietų era pasiekė savo gyvavimo paskutiniąją stadiją… Tądien savo įprastu keliu keliavo didžiausioji ir geriausioji pašto karieta. Ji buvo gausiai apkaišyta gėlėmis. Paskutinė kelionė… Prasidėjo naujas laikmetis – susisiekimo kelius okupavo mašinos ir atėmė senosioms karietoms teisę gyventi“.
XX a. pradžioje dalis Šilokarčemos dvaro žemės buvo padalinta sklypais, jie buvo parduoti ir naujai išplanuoti. Tuo metu buvo pastatytas dabartinis pastatas – mūrinis raudonų plytų namas, dviejų aukštų su iškeltomis mansardomis. Stogas – laužytos formos, dengtas čerpėmis.
Fasadai – lygūs, tinkuoti.
Palei dabartinę Dariaus ir Girėno gatvę stovėjo ūkinis pastatas, kuris po II pasaulinio karo buvo nugriautas.
Pirmieji namo savininkai ir gyventojai buvo p. Hentscher ir prekybininkas Werner Franz. 1943 m. pastatas priklausė W.Franz palikuonims.
XX a. pirmoje pusėje I aukšte buvo įsikūrusios įvairios parduotuvės, firmos, bankas ir Šilokarčemos pašto skyrius, o II-III aukštuose nuomojami butai.
Paskutiniai namo nuomininkai buvo našlė Anna Arndt, prekybininkas Ernst Ewert, dr. med. pratikuojantis gydytojas Waldemar Grahl, siuvėja Anna Kuttkat, namų darbininkė Helene Lillischkies, žinomas fotografas August Philipeit, mechanikas Martin Russlies, darbuotoja Meta Schaldt, darbuotojas Fritz Schulz, kontoros vadovas Willi Stehr, ir našlė Charlotte Waitschus.
Pirmame pastato aukšte buvo įsikūrusi siuvinių parduotuvė, vėliau atsidarė kepykla. Kairėje pusėje įsikūrusio Rytų Prūsijos Krašto banko Šilokarčemos filialui vadovavo jaunasis Oskar Kehr. Jis taip pat buvo Klaipėdos Vokietijos banko direktorius bei Klaipėdos dainininkų ratelio pirmininkas.
Po 1944 m. pastate rastas pasitraukusių iš Šilutės vokiečių palikimas – gražūs juodi baldai. Tuos baldus Šilutės muziejaus direktorė Bronislava Danutė Narbutienė 1956 metais išprašė iš partijos komiteto vadovo muziejui.
Informacija parengė Šilutės Vydūno gimnazijos mokytoja Jūratė Gusevienė.
