Prieš spektaklį Šilutėje garsus aktorius žada aplankyti gimtąją Rusnę. Šiltas ir atviras Mindaugo Capo interviu „Šilutės naujienoms“

Capas Dedes_ir_dedienes_7_foto-D.Matvejevas„Man Rusnė – kaip legenda. Kartais apie ją pasakodamas kitiems, pagalvoju, ar iš tikrųjų taip buvo, ar nebuvo. Didžiausi jaunystės džiaugsmai yra iš šio krašo“, – atvirauja Mindaugas Capas, žinomas kino ir teatro aktorius.

Ne ką mažesnius sentimentus nei gimtoji Rusnė jam kelia Vilniaus Mažasis teatras, kuriame vaidina nuo 1990-ųjų.

Būtent su šio teatro trupe spalio 26 dieną M.Capas lankysis Šilutėje ir vaidins spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Dabartiniame etape aktoriui tai vienas šauniausių ir gyviausių spektaklių, širdyje uždegantis nesumeluotą kibirkštėlę, kad pasirodymo dieną įvyks kažkas ypatinga.

Pasak M.Capo, laimė – tarytum mozaika – susideda iš mažų gabalėlių, kuriuos reikia pastebėti kasdienybėje. Tikriausiai vieną tokių gabalėlių jis ras ir atvažiavęs į Pamario kraštą: ryte gal nulėks iki Nemuno, pastovės prie tilto, tyliai pasidžiaugs, bet nekrykštaus… O vakare visą savo širdį atiduos gimtojo krašto publikai.

capas mindaugas_portretasRusnė verta kultūros

Paprašytas papasakoti savąją legendą apie Rusnę, M.Capas pradeda kalbėti apie gamtos grožį, žvejybą, potvynius, plaukiančius ledus, miestelio šventes, apie laikus, kai dar nebuvo tilto ir iš salos į žemyną kursuodavo keltas.

Aktoriaus tėvų namas buvo pačioje Rusnėje, ant kampo, kur suteka Skirvytė ir Atmata. Vaikystėje per langus jis matydavo Nemuną – plačiai atplaukiantį ir išsiskiriantį į Atmatą ir Skirvytę.

„Kai pradėdavo ledai plaukti, mus paleisdavo iš mokyklos, bėgdavome padėti tėvams traukti ledus, nes vanduo pakildavo, kai kur ir apsemdavo. Pamario egzotikos matėm“, – prisimena M.Capas.

Jo atmintyje išlikęs šiltas rusniškių bendravimas. Jie vienas kitą pažinojo, rinkdavosi draugėn ir kai nelaimės, ir kai džiaugsmai supuldavo, kartu švęsdavo įvairias šventes.

Dabar Rusnėje gyvena tolimesni aktoriaus giminaičiai, artimesni jau palaidoti. „Rusnės kapai išskirtiniai… Gaila, kad medžius ten išpjovė, bet tikriausiai taip reikėjo“, – atsidūsta M.Capas.

Kasmet jis su mamyte lanko visus giminaičių kapus, tai – ne pareiga, o tradicija aplankyti visus kapus Šilutės rajone.
Šilutėje gyvena aktoriaus pusseserės Jurgita, Kristina, dėdė Povilas. Gaila, kad kuo toliau, tuo rečiau jie pasimato – atstumas savo daro.

M.Capas šiltai bendrauja su Šilutės biblioteka. Ir šiemet jis buvo kviestas į kraštiečių sueigą, laukė tos viešnagės iki paskutinės minutės, bet gastrolės į Kiniją sujaukė visas viltis – jis negalėjo atvažiuoti.

Aktorius didžiuojasi, kad šiandien Rusnė turi nuostabią seniūnę Dalią Drobnienę. Jis vis nori su ja susitikti ir apie daug ką pasikalbėti. „Visada norėtųsi čia atvežti nors nedidelį spektakliuką. Rusnė verta, kad ją kuo daugiau kultūros pasiektų“, – sako kraštietis.

Capas su_pusseseremis„Prikusė“ atvažiuoti į Šilutę

2016-ieji – bendruomenių metai, todėl negalėjome aktoriaus nepaklausti, kokios bendruomenės nariu jis jaučiasi. M.Capas daug nesvarstydamas atsakė, kad save priskiria teatralams.

Jis dirba keliuose teatruose, filmuojasi televizijoje, yra vienos laidos vedėjas, mėgsta skaityti pasakas valstybiniame radijuje.
„Užvakar buvome Mažeikiuose, vakar – Joniškyje. Naktį grįžome, o šiandien nuo 6 val. ryto jau filmavausi. Teatralų bendruomenei toks tempas įprastas. Rinka tokia, kad nelabai gali atsisakyti siūlomų darbų“, – atvirauja jis.

Pasak M.Capo, visur yra savi kolektyvai, tačiau jam vienintelis – kaip ta Rusnė – valstybinis Vilniaus mažasis teatras.
Spalio 26 dieną Šilutėje aktorius vaidins viename brangiausių savo spektaklių, tokių kaip „Belaukiant Godo“.

Jis pasakojo, kad „Dėdžių ir dėdienių“ repeticijų procesas buvo ilgas ieškojimas, kad spektaklis taptų kuo gyvesnis. „Režisierė Gabrielė Tuminaitė surinko visus žmones, kurių visos mintys sutapo, kurie gali pasijuokti ir iš savęs, suprasti vieni kitus iš pusės žodžio. Šis spektaklis dabar yra vienas šauniausių ir gyviausių. Taip norisi, kad publika suprastų, ką mes darome“, – sako jis.

Po spektaklių žiūrovai kviečiami į susitikimą – diskusiją su kūrybine grupe. Po pasirodymo Joniškyje publikos aktoriai paklausė, ar jie tikėjosi, kad pagal Juozą Tumą – Vaižgantą galima pastatyti tokį spektaklį. Anot M.Capo, niekas nesitikėjo: visi galvojo, kad bus įprasti vargšai Lietuvos žmoneliai, vargšas kaimelis ir t.t.

M.Capas jau daug metų vis „kusydavo“ Mažojo teatro direktorę važiuoti gastrolių į Šilutę: „Važiuojam į Šilutę, kodėl pamirštam tą kraštą?“. Aplinkybės neatvykti būdavo įvairios: tai dekoracijos per didelės, tai dar kas nors. Galiausiai šiemet direktorė Mindaugui pasakė: „Važiuojam į tavo Šilutę“.

Mažų miestelių publika neišpaikinta

M.Capas nejaučia jokio skirtumo, ar mažo miestelio, ar didmiesčio scenoje vaidina. Tačiau, anot jo, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Pekine kitaip žmonės priima teatrą, jie atrodo laisvesni, daugiau žiūri į veiksmą scenoje, į kaimynus nesižvalgo.

„Man visada gaila, kai žmonės varžosi rodyti jausmus, į rankovę kikena. Norisi žmonėms pasakyti – atsigaukit, pasijuokim kartu!“, – apie mažų miestų auditoriją kalba jis.

Pasak aktoriaus, šie žmonės jautresni, atsargiau žiūri į kultūrą, jiems teatro gastrolės yra svarbus įvykis.
„Jie į teatrą žiūri kaip į šventus dalykus ir net savo juoku nenori įžeisti. Ypač Žemaitijoje visa salė taip ramiai žiūri. Kartais pagalvoji, kad jie nesupranta, bet pasibaigus spektakliui kad pradeda ploti… Žemaičiai – tokie, iš kiekvieno juokelio nesijuokia“, – pastebi M.Capas.

Apie laimę ir besikeičiantį gyvenimą

Aktoriaus klausiau, ar jis jaučiasi laimingas?

„Laimingi tik durniai“, – atsidūsta jis. Visgi savo laimę jis stengiasi sudėlioti tarytum mozaiką iš mažų detalių ir tarp bėgimo darbuose stengiasi pasidžiaugti mažais dalykais. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas po filmavimo jis gėrėjosi rudens grožiu, spalvotais lapais. Džiaugiasi, kai užsienyje gyvenantis sūnus atsiunčia anūkų nuotraukas, džiaugiasi, kai į spektaklius susirenka pilna salė.

„Mano visa gyvenimo filosofija yra ramiai sau pasidžiaugti, niekam garsiai nesakant, prisiminti, kas brangiausia. Bepasakodamas kitiems kartais ir negali apsakyti tų visų jausmų“, – atviravo jis.

Čia pat aktorius prisimena, kaip keičiasi gyvenimas. Anksčiau – prieš 15 metų – jis rašydavo sveikinimo atvirukus su Naujaisiais Metais. Visus sveikinimus kurdavo pats, mat nemėgsta sveikinti svetimais žodžiais. Pradėdavo kurti prieš pusę mėnesio. Vienais metais yra sukūręs ir  išsiuntęs beveik 60 sveikinimų.

Dabar M.Capas nesiunčia nė vieno atviruko. „Įsivaizduokite, kaip pasikeitė visas mūsų gyvenimas“, – kalba jis.

Spalio 26 d. 18 val. Šilutės kultūros ir pramogų centre – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis
„Dėdės ir dėdienės“ pagal J.Tumą – Vaižgantą.

Po spektaklio  vyks diskusija, kurią moderuos ir savo žiniomis apie J.T. Vaižgantą pasidalins humanitarinių mokslų daktarė Ilona Čižauskaitė.  Diskusijose kviečiami dalyvauti lietuvių literatūros mokytojai,  mokiniai,  visi aktyvūs vietos bendruomenių nariai.

 

 

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.