Prieškario Šilutėje – dešimtys užeigų, restoranų, cukrainių, kavinių ir aukščiausio lygio viešbučių

SiluteHotel-Germania1945Jorkšyro nugarinė su garnyru, karštas omaras su pikantišku padažu, keptas fazanas, šparagai su olandišku padažu, varškėčiai su agrastų kompotu bei vaniliniai ledai su šiltomis vaisių sultimis… Tokie patiekalai valgyti Šilutės dvarininko Hugo Šojaus dvare 1911 metais per iškilmingus pietus.

Nepatikėsite, tačiau pramogų, teikiamų maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų atžvilgiu prieškario Šilokarčema, vėliau pavadinta Šilute, gerokai pranoko šiandieninį mūsų gyvenimą.

Minias žmonių iš Tilžės, Klaipėdos ir Didžiosios Lietuvos į Šilutę sutraukdavo garsieji žuvies turgūs. Svečiams reikėdavo ir patiems pasimaitinti, ir skanių lauktuvių parvežti.

Šias kulinarinio paveldo įdomybes mums pateikė nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas SAKAS. Tuo pačiu jis liūdnai konstatuoja, kad šiandien Šilutėje rastume vos keletą kavinių, barų ir užeigų, o turistai, ieškodami vietinės kulinarijos paveldo valgių ar gėrimų, sunkiai tokių rastų…

Šiandien kviečiame nusikelti į XX a. pradžios Šilutę ir prisiminti čia veikusius restoranus,  o vėliau „Šilutės naujienose“ jus supažindinsime su autentiškais Pamario krašto receptais.

Vyravo karčemos

V.Sakas rašo, kad pervertę tarpukario Šilutės firmų, įmonių registrų sąrašus, adresų bei telefonų knygas ar pasiklausę senųjų šilutiškių, gyvenančių Vokietijoje atsiminimų, nustebsite sužinoję, jog vietų, kur buvo galima pavalgyti, užkąsti ar surengti reprezentacines iškilmes, prieškario Šilutėje buvo keliskart daugiau nei šiandien.

Jų tuomet buvo galima suskaičiuoti apie tris dešimtis, išsirinkti pagal kišenę ir poreikį: tik užkąsti, sočiai papietauti, prabangiai atšvęsti ar užsisakyti nakvynę su pusryčiais ir vakariene ir t.t.

Karčemos arba užeigos buvo žemesnio rango maitinimo įstaigos nei restoranai ar viešbučių restoranai. Nepaisant to, karčemos iki pat Antrojo pasaulinio karo užėmė vyraujančią padėtį Šilutės maitinimo paslaugų srityje, nors jų skaičius keitėsi.

Maitinimo įstaigų tinklas tęsėsi nuo Verdainės iki uosto, nuo Varnamiškio iki geležinkelio stoties. Didžiausios jų susitelkimo vietos buvo Turgaus aikštėje ir ties dabartine Lietuvininkų, Tilžės bei M.Jankaus gatvių sankirta.

Verdainės viloje priimta deklaracija

Tarpukaryje lankantis Verdainėje, patartina buvo užsukti kitapus kelio, priešais Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčią, stovėjusį restoraną „Willa Werden“ (dabar ten – VĮ Šilutės automobilių keliai, Žemaičių Naumiesčio g. 2). Dekoratyviniais medžiais ir krūmais apsodintame restorano kieme vasarą stovėdavo staliukai ir kėdės. Kieme  buvo pastatyta erdvi mūrinė salė su scena. Nepaisant politinių permainų Klaipėdos krašte, šioje salėje ištisus metus vykdavo mėgėjų vaidinimai, koncertai, smagūs šokių vakarai, susirinkimai ir pobūviai.

1923 m. sausio 19 d. čia įvyko Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių atstovų suvažiavimas (susirinko per 120 asmenų), vadinamasis Šilutės seimas, kuris priėmė ir paskelbė garsiąją deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

Beje, Verdainės restoranas buvo įsitaisęs pirmąjį radijo aparatą Klaipėdos krašte. Jo lankytojai jau nuo 1924 m., gurkšnodami kavą arba alų, galėdavo pasiklausyti Karaliaučiaus, Berlyno, Londono ir kitų radijo stočių muzikos ir pranešimų.

Viliojo lauko kavinėsvarnamiskis

Keliaujant link Šilutės centro, buvo galima stabtelėti netoli evangelikų kapinių, dabartinės Tilžės gatvės ir Nemuno skersgatvio kvartale stovėjusiame, Marijai Schmeēling priklausiusiame restorane. Pastarasis restoranas vietinių dažnai buvo vadinamas „Geležies kalve“, nes šiame pastate anksčiau buvo kalvė.

Pageidaujantieji pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti kurortiniu oru galėjo rinktis Barzdūnų miškelyje stovėjusį „Šveicarų slėnio“ restoraną (jo link vedė dabartinė Šilo g.) arba „Varninės“ restoraną, buvusį vadinamajame Varnamiškyje, prie dabartinio miesto stadiono. „Varninės“ restorane buvo įrengta lauko kavinė su dengta šokių aikštele.

Šis restoranas ypač didelio lankytojų antplūdžio sulaukdavo įvairių švenčių progomis. Joninės ir Šaulių draugijos, kuri Varnamiškyje turėjo savo šaudyklą, kasmet organizuojamos šaudymo bei Šaulių karaliaus rinkimo šventės sutraukdavo minias miestelėnų. Skanaujant tantės Bratkus („Varninės“ restorano savininkė) gardžius pyragus su kava, „Varninės“ restorane buvo galima mėgautis įdomiais pasirodymais, kaip antai Vyrų giedotojų draugijos Sekminių proga rengiamais koncertais.

Miesto centre – daug viešbučių ir kavinių

Kirtus geležinkelio pervažą, vietų pailsėti ir užkąsti buvo nepalyginamai daugiau. Geležinkelio stoties pastate veikė Hermanui Kellmereit priklausiusi užeiga. Netoli nuo čia, Miško gatvėje, stovėjo „Bahnhofs Hotel“ (liet. „Stoties viešbutis“, sav. Walter Peth), o Stoties ir Tilžės gatvių sankirtoje lankytojų laukė Otto Bellmann užeiga – viešbutis „Kronprinz“ (liet. „Sosto įpėdinis“).

Dabartinės Tilžės g. pastatuose Nr. 12 veikė broliams Mikuteit priklausęs restoranas, Nr. 2 name – Fritz Wiethe’ės viešbutis ir restoranas „Hotel Gaidies“ (dab. maisto prekių parduotuvė „Tilžė“).

Buvusioje Princo Joachimo, vėliau – Prezidento Smetonos bei A.Hitlerio, dabartinėje Lietuvininkų gatvėje, pastatuose Nr. 74 (dabar įsikūręs SEB bankas) buvo įsikūrusi savininkų Jurgeneit ir Steppan užeiga, Nr. 61 (dabar – drabužių parduotuvės „Paryžius tavo vaikui“ ir kt.) – „Kaisershof Hotel“ (liet. „Kaizerio rūmų viešbutis“).

Kitapus gatvės, šalia buvusių teismo rūmų, dabartinio „Deims“ viešbučio pastate, veikė senas tradicijas turėjęs „Deims Hotel & Cafė“, kuriame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažai. „Deims“ viešbučio bei kavinės kieme buvo sodas su pasivaikščiojimo takais. Sode iki 1920 m. savo šaudyklą su taikiniais ir net 200 m ilgio šaudymo takais turėjo Šaulių draugija. Tik vėliau, matyt, sugriežtėjus reikalavimams, šaudyklą, kaip minėta, perkėlė į Varnamiškį.

Prabangiausias viešbutis – „Germania“

Didžiausias maitinimo įstaigų tinklas tuo metu buvo prestižiškiausioje ir paklausiausioje Šilutės vietoje – Turgaus aikštėje. Šilutės savaitiniai turgūs sutraukdavo minias prekeivių ir pirkėjų iš viso Klaipėdos krašto, Karaliaučiaus krašto, taip pat – Žemaitijos. Viename oficialiame 1912 m. dokumente minima, kad dėl minėtų turgų Šilutę kas savaitę aplanko apie 6 tūkst. žmonių, atvyksta 2 tūkst. vežimų bei atplaukia 120 valčių. Toks didelis lankytojų srautas Turgaus aikštėje suformavo atitinkamą maitinimo įstaigų tinklą.

Pirmiausiai būtina paminėti dabartinio Šilutės rajono savivaldybės pastato vietoje stovėjusį vieną prašmatniausių Šilutėje viešbutį „Germania“, kuris klientus viliojo ne tik įvestu centriniu šildymu ir autogaražais, bet ir pirmos klasės virtuve, išlaikytais gėrimais, moderniai įrengtais numeriais, vandentiekio patogumais, reprezentacine sale ir uždaru klubiniu kambariu.

Matyt, dėl šių teikiamų patogumų šis viešbutis buvo tapęs aukštuomenės pobūvių, įvairių draugijų susirinkimų vieta.

Antai žinoma, kad 1926 m. lapkričio 10 d. vykusios naujai pastatytos Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios pašventinimo iškilmės užsibaigė „Germania“ viešbutyje šventiniais pietumis. Miesto teisių Šilokarčemai suteikimo ir paskelbimo iškilmes 1941 m. rugsėjo 27 d. valdžios atstovai ir garbės svečiai po oficialios ceremonijos taip pat pratęsė viešbutyje „Germania“ surengtame pobūvyje.

Valgyklų buvo ir uoste

Minėto viešbučio pastate buvo įsikūrusios įvairios firmos ir karčema „Windenburger Ecke“ (liet. „Ventės ragas“). Šioje aikštės pusėje dar buvo Otto Günther užeiga, Olgos Schmidtke restoranas, kavinė „Kaiser’s Kaffee Geschõft“, Paul Grabies priklausiusi konditerija ir kavinė. Šiaurinėje aikštės pusėje, dabartinio Turgaus a. 5 pastato vietoje stovėjo užeiga „Makain & Schappeit“, o pastate Nr. 9 veikė savininkui Buttkus priklausęs restoranas.

Žuvų turgaus lankytojai ir prekiautojai taip pat turėjo galimybę rinktis – apsilankyti čia pat stovėjusiose karčemose „Zur goldenen Ancker“ (liet. „Prie auksinio inkaro“) arba „Krug auf der Heide“ (liet. „Šilokarčema“).

Pasistiprinti buvo galima netgi Šilutės uoste. Viena jauniausių Šilutėje veikusių draugijų – irkluotojų draugija uosto pusiasalyje turėjo klubo pastatą, kuriame klubo nariai mėgo atsipalaiduoti, pasilinksminti, smagiai pašokti.

1946 metais tame pastate buvo išlikęs biliardo stalas bei maža kelių patiekalų arbatinė. Rotondos tipo medinis pastatas, išpuoštas gražiais spalvotais briedžių drožiniais, buvo šildomas net po karo, todėl pabūti rotondoje buvo kiekvieno atkakėlio šilutiškio garbės reikalas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.