Profesionalus karys Audrius Nikanovas: „Tikriausiai su kariuomene ir susituoksiu“

karys nikanovas su silutiskiaisAtvykusi į sutartą pokalbio vietą, profesionalų karį šilutiškį Audrių Nikanovą randu jau gurkšnojantį „latte“ kavą. „Aš visada pripratęs atvykti gerokai anksčiau, nei reikia, tik va, šiandien be uniformos“, – šypteli jis ir prasitaria, kad praėjusią parą praleido karinėse pratybose Kazlų Rūdos miškuose. Nuovargio 24 metų vaikino veide neužfiksuotų joks radaras.

Lapkričio 23-ąją, minėsime Lietuvos kariuomenės dieną. Šia proga su Audriumi kalbamės apie tarnavimo Lietuvos kariuomenėje sunkumus ir romantiką: bemieges naktis miškuose, šlapius drabužius, drėgmės laužomus kaulus, fizinį nuovargį. Pasak šilutiškio, kai karinių pratybų metu pasidaro sunku, visada pavyksta emociškai persilaužti, o grįžus namo išgyventa patirtis sukelia nostalgiją ir kartu pakylėja – verčia dar labiau stengtis, tobulėti.

„Tikriausiai su kariuomene ir susituoksiu“, – juokauja vaikinas, pripažindamas, kad tarnyba Lietuvos kariuomenėje šiuo metu jo gyvenime užima pirmąją vietą.

Pradžia – Šilutės šaulių kuopoje

Būdamas 13-14 metų, Audrius įstojo į Lietuvos šaulių sąjungos Šilutės kuopą. „Dabar tai vertinu kaip kelio, atvedusio mane į profesionalią karinę tarnybą, pradžią. Tada savo ateities su kariuomene nesiejau. Šaulių kuopa buvo tiesiog būrelis, įdomus laisvalaikio praleidimo būdas“, – prisimena jis.

Laikui bėgant įvairios karinės stovyklos, pratybos, išbandymai vaikinui pradėjo vis labiau patikti. 2007 m. jis nusprendė stoti į Šilutės savanorių kuopą, kur greitai ir perspektyviai tobulėjo. 2009 m., praėjęs nelengvą atranką, kartu su šilutiškiu draugu Justu Petkevičiumi jis išvyko į tarptautinę misiją Afganistane.Karys Nikanovas pratybos

„Grįžęs iš misijos nusprendžiau, kad karinė tarnyba yra mano duona, kad aš galiu vykdyti užduotis ir šioje srityje jaučiuosi save atradęs“, – pasilikimo Lietuvos kariuomenėje priežastis atskleidžia Audrius.

Patirtis Šilutės šaulių kuopoje padėjo subrandinti ir patriotizmo, meilės Tėvynei jausmus. „Kartu su kuopos nariais per valstybines šventes nueidavome į bažnyčią, po to – į tai dienai skirtą koncertą mieste, vėliau kaip viena didelė šeima susėsdavome prie šventinio stalo“, – dėsto jis.

Šilutiškis ir dabar per valstybines šventes visada nueina į bažnyčią, sukalba maldą už Lietuvą.

Kariuomenė reikalauja ištvermės

Pradėjęs domėtis, kur būtų geriau atlikti karinę tarnybą, vaikinas pasirinko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotą pėstininkų batalioną Tauragės rajone. Tarnybos metu vyksta nuolatiniai kursai, mokymai, dažnai tenka išvažiuoti į komandiruotes kituose miestuose.

Profesinės karinės tarnybos metu kiekvienam kariui, priklausomai nuo pasirinktos srities, sudaromas individualus mokymų planas. Audrius pasirinko žvalgybos kario duoną, todėl jam keliami griežtesni reikalavimai. Vaikinas privalo mokėti anglų kalbą, vadovavimo bei lyderystės pagrindus, Lietuvos istoriją. Ginklai, šaudyba, taiklumas – neatsiejama karinės tarnybos dalis.

Kiekvienam kariui būtinas ir fizinis pasirengimas. Kariuomenės specialistai sudaro treniruočių programas. Tris kartus per savaitę Audrius lavina savo kūną: atlieka atsispaudimus, atsilenkimus, lanko baseiną, sportuoja ant skersinio. Du kartus per metus kariai laiko fizinio pasirengimo testus, kur turi įvykdyti tam tikrus normatyvus. Šilutiškis pripažįsta, kad ne visuomet būna lengva, bet tikina, kad jam pačiam tai į naudą.Karys Nikanovas P1000693

„Kariuomenėje išmoksti veikti įvairiose situacijose, nesvarbu, ar karšta, ar šlapia, ar lyja, ar nemalonu – išmoksti išlikti ramus. Kartais tenka savaitę praleisti miške ar kelias paras išbūti be miego, tačiau tai išugdo pasitikėjimą savimi, sustiprina moraliai“, – tarnyboje įgyta patirtimi dalijasi Audrius.

Šilutiškis prasitaria, kad nesenai grįžo iš „Kario lyderio“ kursų, kurie labai svarbūs tolimesniam tobulėjimui, kilimui karjeros laiptais. Jis siekia seržanto laipsnio, bet pripažįsta, kad dar reikia nemažai mokytis, dirbti.

Afganistane sukrėtė skurdas

Vykdydamas misiją Goro provincijoje Afganistane, Audrius tolimoje šalyje praleido beveik 7 mėnesius (6 mėn. tarnavo, likusį laiką keliavo). Lietuvių karinis dalinys įkurtas netoli Čagčarano miesto. Misijos dalyviams teko padėti vietiniams žmonėms: teikti medicininę pagalbą, pristatyti maistą, užtikrinti apsaugą.

Šilutiškis kartu su bendražygiais pakeitė jau aštuntąją lietuvių pamainą Goro provincijoje esančiame kariniame dalinyje. Vietiniai prie lietuvių pripratę, daugelis jų žino mūsų tautos papročius, o kai kurie net išmoko kalbėti lietuviškai. Pasak Audriaus, dauguma afganų draugiški. Neretai patruliuojant Čagčarano gatvėmis, anksčiau kitur sutikti ir jau pažįstami vietiniai pamojuodavo, nusišypsodavo.

Audrius neslepia, kad jį sukrėtė pamatytas skurdas. Pasak kario, afganai dar gyvena ankstesniame amžiuje nei mes. Mieste vyrauja iš molio drėbti namai plėvele dengtais langais. Dauguma vaikų neturi šiltų batų, striukių, o žiemos ten ypač šaltos (tąkart, kai buvo Audrius, termometras rodė 36 laipsnius žemiau nulio).

Pasak šilutiškio, kuo toliau nuo miesto, tuo aplinka dar skurdesnė. Patruliavimo metu sutikti žmonės dažnai skųsdavosi savo traumomis – užpūliavusiomis žaizdomis. Viskas ten nesterilu, nešvaru. „Pas mus įprasta, kad parduotuvėje maisto prekės išdėliotos lentynose ar šaldytuve, o ten įprasta, kad maistas išdėliotas gatvėje – mėsos produktai kabinami tiesiog ant kablio, vaisiai – apipuvę“, – palygina jis.Karys Nikanovas Vaikai

Mokyklose atskirai mokomi berniukai ir mergaitės. Vasarą pamokos vyksta lauke, nes pastatuose šalta. Dvidešimties vaikų grupei tenka vos kelios knygos.

„Ten trūksta to, ko mes, europiečiai, net nepastebime, kad turime, ir nevertiname. Afganistane pamatytas didysis skurdas pakeitė požiūrį į daugelį dalykų grįžus čia“, – atvirauja A.Nikanovas.

„Jau pirmus mėnesius tėvynės ilgesys pradėjo šaukti, pasiilgau Šilutės, draugų, net Lietuvos kvapo“, – paklaustas, ar nebuvo sunku tiek laiko praleisti 3500 km nuo Lietuvos nutolusiame Afganistane, atsako Audrius. Visgi su artimaisiais buvo galima palaikyti ryšį: nusiųsti elektroninį laišką ar paskambinti.

Pasiilgsta Šilutės

Šiuo metu į gimtąją Šilutę Audrius grįžta tik savaitgaliais. Jis labai mėgsta Pamario kraštą, turtingą vandens telkinių, todėl dažnai aplanko Uostadvarį, Šilutės uostą. Vasarą vaikinas plaukioja laivu, nardo, žvejoja. „Vandeniniai“ pomėgiai paskatino jį kartu su draugais Juliumi ir Justu Petkevičiais įkurti neformalų jaunimo laisvalaikio klubą „Šišas“ (apie šio klubo veiklą „Šilutės naujienos“ rašė anksčiau).

Tarnybos metu Audrius labai pasiilgsta savo šilutiškių draugų. Didžioji dauguma jų – Šilutės šaulių kuopos nariai, pažinti dar paauglystėje. Dauguma tų vaikinų, kaip ir Audrius, pasirinko darbą valstybės tarnyboje ir pareigą tėvynei atlieka tarnaudami gaisrinėje, policijoje, pasienyje, kariuomenėje. Galbūt todėl kiekvienais metais švęsdamas Lietuvos kariuomenės dieną A.Nikanovas ir pats sulaukia gausybės sveikinimų, ir sveikina savo draugus.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.