Diena Drevernoje prasidėjo J. Gižo etnografinėje sodyboje, kur pasitiko Gintarė Atkočiūnė. Su muziejaus eksponatais supažindino, apie laivadirbystę ir žvejybos tradicijas ekspozicijoje „J. Gižas.
Laivadirbio skrynią atvėrus…“ įtaigiai pasakojo Laura Martinkienė, Gargždų muziejaus darbuotoja. Smagu, kad į daugelį gidės klausimų galėjome atsakyti – juk mes iš to paties pamario. Obelų pavėsyje bendravome, ragavome šeimininkių išvirtą „kafiją“ ir „gliumzinį“ (varškės) pyragą – tai Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo dalis.
Vėliau buvome pakviesti pažiūrėti Drevernos kultūros namų folkloro ansamblio „Žvejytės“, vadovaujamo Virginos Asnauskienės, programą „Į žvejus eisiu“. Ansamblio vadovė pasitiko gražia šišioniškių tarme. Ansamblio, kuriame dalyvauja ir vietos mokiniai, repertuarą sudaro regiono muzikinis folkloras, inscenizuoti žaidimai, pakartojimai. Tad ir mes kartu su šeimininkais dainavome, sukomės rateliuose.
Dažnas šilutiškis yra aplankęs Drevernos mažųjų laivų uostą. Anksčiau atvykdavo pasižvalgyti į marias nuo 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto, pasivaikščioti po vėtrungių skverelį, o šiandien čia daugiau pramogų. Viena mes ir buvome apdovanoti – pasiplaukiojimu po marias senoviniu buriniu laivu – reisine „Dreverna“. Kartu su mumis plaukė ir laivadirbys Vaidotas Bliūdžius, kuris papasakojo apie laivo statybą.
Šis laivas prieš 6 metus statytas kaip senovinis kuršių laivas. XIX – XX amžiuje tokiais laivais buvo gabenami kroviniai, šiandien plukdomi turistai. Laivo statytojai turėjo Vokietijoje išleistą knygą, kurioje aprašytas vienas 30 metrų laivas, jiems teko pritaikyti visus brėžinius 17 m dydžiui. Laive, kaip buvo būdinga aniems laikams, įrengtos burės, bet įmontuotas ir motoras.
Sužinojome krašto laivadirbystės ir žvejybos tradicijas, ragavome rūkytos žuvies. Pamatėme, kad valdyti tokį laivą nėra lengva – vienam pakelti burės nepavyksta. Teko kapitono sūnui talkinti ir mūsų komandos nariams. Marios buvo lygios, laivas lengvai čiuožė paviršiumi ir tik nedidelis vėjelis į kitą pusę išpūsdavo bures, stengdamasis pasukti laivą norima linkme. Dreverna tai priartėdavo, tai nutoldavo, o lygus smėlingas marių dugnas kvietė išsimaudyti. Ši pramoga turistams taip pat siūloma.
Grįžę į uostą restorane „Dreverna“ buvome pavaišinti, o atsisveikinę su svetingais šeimininkais, pilni geriausių įspūdžių ir pasisėmę žinių išvykome namo. Kitą kartą susitiksime jau Šilutėje rugsėjį, teoriniai mokymai tęsis iki pavasario.