Niekas neruošia būti gerais tėvais, jauniems tėvams trūksta pasitikėjimo savimi kaip mama ir tėčiu, – pastebi VšĮ „Psichologinė parama ir konsultavimas“ direktorė, psichoterapeutė Danguolė Andriušaitienė.
Siekdama skatinti šeimų telkimąsi ir savitarpio pagalbą, ši viešoji įstaiga Šilutėje vykdė projektą „Kai mes kartu – mes stipresni“.
Projekto vadovės D.Andriušaitienė ir psichologė Aušra Ivanovė sako, jog reikėtų keisti šeimų požiūrį į psichologą. Jos pabrėžia, kad specialisto pagalba skirta suteikti žinių, o terapinė grupė nereiškia, jog žmogus yra silpnas ar ligotas, priešingai – ji padeda pažinti save.
Vaikystė daro įtaką visam gyvenimui
Ankstyvoji vaikystės patirtis daro įtaką žmogui visą gyvenimą – teigia psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas. Tuo įsitikinusi ir psichoterapeutė D.Andriušaitienė. Pasak jos, kai pradedi suprasti pats save, padedi tą suprasti kitam, pasidaro lengviau gyventi, tuo pačiu ir auklėti vaiką.
Gruodžio 28 d. pristatydama nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šeimos gerovės srityje, projekto rezultatus D.Andriušaitienė kalbėjo, jog pradinė projekto „Kai mes kartu – mes stipresni“ vizija buvo pradėti teikti kompleksines psichologines, švietimo ir socialines paslaugas šeimai Šilutėje. Norėjosi suteikti žinių jaunoms šeimoms, auginančioms mažus vaikus, kad tėvai suprastų vaiko auklėjimo svarbą – ką gera jie gali padaryt savo vaikui ir kaip dėl nežinojmo gali jį sutraumuoti.
Į projekto veiklą įsitraukė psichologė A.Ivanovė, o bendradarbiauti sutiko ir projekto įgyvendinimo partneriais tapo Šilutės lopšelis – darželis „Žvaigždutė“ bei Telšių vyskupijos Šilutės Dekanato šeimos centras. Projektą finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Pasak D.Andriušaitienės, l/d „Žvaigždutė“ pasirinktas todėl, kad jame jau treti metai veikia „Šeimų mokyklėlė“. Mokyklėlėje dalyvauja šeimos, kurių vaikai ruošiasi pradėti lankyti lopšelio grupę.
Į projektą kviesti įsitraukti darželį „Žvaigždutė“ lankančių ar planuojančių lankyti vaikų tėvai. Projekto vykdymo metu buvo numatyta bendradarbiauti su darželio pedagogais, šeimų mokyklėlės metu pradėti teikti individualaus ir grupinio konsultavimo paslaugas tėvams, pradėti vesti tarpusavio paramos ir pozityvios tėvystės įgūdžių lavinimo grupes.
43 šeimos užpildė anketas, kuriose atsakė į klausimus apie vaikų auklėjimą. Nors iš atsakymų buvo matyti, kad tėvelius labai domina projektas (net 30 iš 43 pareiškė, kad norėtų jame dalyvauti), tačiau rudenį pradėjus rinkti grupes, tėvai kreipėsi nedrąsiai ir vangiai.
Projekto vadovė D.Andriušaitienė prisipažįsta, kad nesulaukusi tėvų aktyvumo iš pradžių sunerimo, ką reikės toliau daryti. Pasiūlė grupinį darbą pradėti su darželio pedagogais. Pasitarus su darželio vadovais, buvo sudarytos sąlygos pedagogams derinti dalyvavimą konsultavimo grupėje su darbo grafiku. Kadangi vykdant projektą pastebėtas asmeninių konsultacijų poreikis, psichologė A.Ivanovė bendravo su tėvais individualiai.
Apklausos duomenys atskleidė tėvų poreikius
VšĮ „Psichologinė parama ir konsultavimas“ direktorė pristatė tėvų atsakymus į anketose pateiktus klausimus. Iš 43 apklaustų tėvų didžioji dalis augina vaikus nuo 3 iki 5 metų. Tėvų amžius pasiskirstė beveik tolygiai: 21-30 metų ir 31-40 metų.
Tėvų manymu, labiausiai jų šeimai ir vaikui Šilutėje trūkstamos paslaugos: grupiniai užsiėmimai tėvams ir vaikams, kuriuose mokytų elgtis su vaikais, dienos centras vaikams, galimybė pramogauti vaikams su tėvais, vaikų psichologas darželyje, baseinas, vaikų odontologas ir kt.
Iš kokių šaltinių tėvai gauna informacijos apie vaikų auklėjimą? Didžioji dalis – 36 tėvai – žiūri specialias TV laidas, 34 – iš lopšelio – darželių pedagogų, 31 – iš interneto, 30 – iš žurnalų, 26 – iš knygų, draugų, pažįstamų, tėvų ir senelių.
Nurodydami sunkumus, su kuriais susiduria šeima augindama vaiką, 21 tėvas atsakė, jog kartais nežino, kaip elgtis su savo vaiku tam tikroje situacijoje, 19 – dažnai supyksta ant vaiko už tam tikrą elgesį ir jį nubaudžia, 16 – kai nusiramina, pagalvoja, kad nereikėjo vaiko bausti, 11 – jaučia gėdą, kai vaikai netinkamai elgiasi viešoje vietoje, 18 – jaučia, kad per mažai bendrauja su vaiku.
Su kolegėmis pasijuto kaip seserys
„Žvaigždutės“ direktorė Stasė Viršilienė džiaugėsi galimybe įstaigai dalyvauti projekte. Direktorė sudarė visas sąlygas, kad grupių auklėtojos galėtų dalyvauti terapijos grupėse. Ji pastebėjo, jog pedagogės iš pradžių į psichoterapijos grupę žvelgė su nepasitikėjimu, o po kelių susitikimų su specialistais suprato šių konsultacijų naudą. Pasak direktorės, šis pasirinkimas: per pedagogą, tėvus – į vaiką, yra labai naudingas. Juo labiau kad visos pedagogės kartu yra ir mamos.
Terapijos grupėje tris mėnesius dalyvavo 11 „Žvaigždutės“ pedagogių. Su kiekviena psichologė D.Andriušaitienė turėjo po vieną individualią konsultaciją, susipažino su grupės dalyvėmis artimiau. Vėliau grupės narės užpildė ir pasirašė grupinio darbo kontraktą dėl konfidencialumo laikymosi.
Kalbėdamos apie savo patirtį terapijos grupėje pedagogės pabrėžė, jog tarpusavyje labai suartėjo ir su kolegėmis pasijuto kaip seserys, sušilo atmosfera darbe. „Bandžiau pažinti save ir leidau kitiems pažinti mane. Atrodė, kad save pažįstu, bet seansų metu pajutau, kiek daug jie davė. Laukdavau susitikimų kaip mažos šventės. Supratau, kad esu ne vieniša su savo mintimis, problemomis. Pasijutau svarbesnė ir reikalingesnė. Užaugau su terapija, išmokau pasakyti „ne“. Savo šeimoje pradėjau žiūrėti į kai kurias problemas kitaip, permąsčiau per savo vaikystės prizmę“, – mintimis dalijos moterys.
S.Viršilienė bandys rasti galimybių, kad ir antra dalis pedagogių dalyvautų panašiame projekte. Grupinio darbo perspektyvą ateityje mato ir D.Andriušaitienė, ypač – švietimo srityje. „Pedagoginį darbą dirbantys žmonės, pavargę nuo begalinių švietimo sistemos reformų, įvairių reikalavimų, savo darbe jaučiasi nesaugūs ir įsitempę. Tai rimtas signalas mums visiems“, – sakė D.Andriušaitienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad vis dažniau tėvai, nesuprasdami savo atsakomybės svarbos, nori perkelti vaiko auklėjimo ir ugdymo pareigas pedagogams. Tai neigiamai veikia tėvų ir pedagogų tarpusavio bendradarbiavimą.
Psichologės padeda pažvelgti į save iš šono
„Savo kailiu auklėtojos pajuto, ką norėjome duoti tėvams. Dabar žinote, kokie gali būti vaisiai, kokį efektą tai duoda“, – kalbėjo psichologė A.Ivanovė.
Projekte buvo numatyta sudaryti atviras tėvų diskusijų grupes, bendrauti aktualiomis temomis pagal iškeltus lūkesčius, problemas. Pradžioje buvo prisijungta prie l/d „Žvaigždutė“ organizuojamų „Šeimų mokyklėlės“ užsiėmimų. Tėvai pakviesti diskutuoti aktualiomis temomis apie vaikų auklėjimą. Tačiau kadangi mokyklėlėje tėvai buvo kartu su vaikais, tai rezultatai nebuvo tokie efektyvūs, kokių tikėtasi. O atėjus vasarai užsiėmimai nutrūko.
Po vasaros atostogų užsiėmimus imta vesti tėvų susirinkimų metu. Esant tokiam darbo stiliui susidomėjimas buvo didesnis, juolab kad pokalbių temos buvo iš anksto aptariamos su auklėtojomis, nustatomi kiekvienos grupės ypatingi poreikiai.
A.Ivanovė pasakojo, jog susirinkimų metu visada atsirasdavo keli tėvai, kuriems šios temos būdavo ypač aktualios. Tačiau po susirinkimų kiti susitikimai nebuvo numatomi, todėl ryšys nutrūkdavo.
Daugiausia rezultatų sulaukta individualiai konsultuojant šeimos narius: tėvus, močiutes ir vaikus. Psichologė pastebėjo, jog į ją daugiausia kreipėsi tėvai, kurie, auklėtojų požiūriu, neturi jokių problemų. Tačiau pabendravusi su tėvais A.Ivanovė pastebėjo jų juntamą įtampą, nerimą.
Pradžioje visi konsultuojami suaugusieji išsakė daug baimių ir nuogąstavimų, buvo abejojama tokių susitikimų rezultatyvumu ir būtinumu, dvejojama dėl pokalbių saugumo. Todėl su visais klientais (net ir vaikais) aptartos konfidencialumo ribos, susitarta su vaikais, kad tik jiems pageidaujant informacija pasieks ar nepasieks tėvus.
Po užsiėmimų grupėse ir individualių konsultacijų išsiaiškinta, kad kai visuomenėje tiek daug kalbama apie tėvų pareigas ir vaikų teises, kai kurie suaugusieji jaučiasi lyg užspeisti į kampą. Jie patys buvo auklėjami kiek kitaip, nei norėtų auklėti savo vaikus.
„Suaugusieji nepatiklūs ir nesijaučia saugūs, kad galėtų išgyventi savo jausmus be kaltės, gėdos ar baimės, kad bus pasmerkti, todėl vengia atvirumo. Tačiau pajutę saugumą atsiveria, „atitirpsta“, sugeba į santykius pažvelgti kitu kampu.
Svarbiausia – nevirti savo sultyse, savo šeimą pamatyti iš šono. Tada žmogus pats atranda išeitį. Jau po kelių konsultacijų tėvai atėjo spindinčiomis akimis“, – pozityvius rezultatus vardijo A.Ivanovė.