Remiantis naujausia lapkričio mėnesį paskelbta „Freedom House“ ataskaita, propagandą, kaip politikos priemonę, socialiniuose tinkluose naudoja vis daugiau pasaulio vyriausybių. Lietuvos interneto laisvės padėtis šioje ataskaitoje nėra analizuojama, tačiau patvirtinama, kad esame vienas iš taikinių.
„Freedom House“ ataskaitoje teigiama, kad su Kremliaus režimu siejami troliai ir botai skleidžia dezinformaciją JAV ir ypač buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
Konstatuojama, kad Rusijos valdžia finansuoja jai palankius komentatorius, pasitelkia valstybinėse įstaigose ir įmonėse dirbančius žmones, trolius, botus, kad darytų įtaką turiniui internete. „Freedom House“ nurodo, kad kaip atsaką į tai „Facebook“ net du kartus 2019 metais pašalino tūkstančius suklastotų vartotojų, grupių ir puslapių, siejamų su Rusijos veikėjais ar organizacijomis.
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala sako, kad Rusija naudoja tris pagrindinius naratyvus, skleisdama dezinformaciją apie Lietuvą ir Baltijos šalis: esą jos yra linkusios į nacionalizmą ir fašizmą, pažeidinėja žmogaus teises bei yra žlugusios, nevykusios valstybės.
„Rusija propagandoje išnaudoja realias problemas, pavyzdžiui, socialinę, pajamų nelygybę, demografinius rodiklius. Tačiau jos pristatomos perdėtai, sutirštinant spalvas,“ – sako L. Kojala.
Pasak politologo, naudojantis socialiniais tinklais, labai svarbu įsitikinti, kad vykstanti diskusija yra reali ir joje dalyvaujantys žmonės yra ne botai ar netikros personos, tikslingai veikiančios vien tam, kad provokuotų, aštrintų diskusiją.
Tą galima įvertinti paprastai, patikrinant to asmens, su kuriuo yra diskutuojama, profilį. Dažnai tokie asmenys neskelbia savo pavardės, prisidengia svetimomis nuotraukomis, savo puslapyje dalinasi ne asmenine informacija, bet įrašais iš kitų internetinių puslapių.
L. Kojalos teigimu, susidūrus su skleidžiama akivaizdžiai melaginga informacija, reikėtų pasinaudoti „Facebook“ funkcija, skirta pranešti jų atsakingam padaliniui apie tokius atvejus. „Komentuoti to gal nereikėtų skubėti, nes komentavimas tik prideda žinutei aktyvumo, rodo gyvumą. Savo ruožtu, visa tai padeda jai pasiekti dar didesnį ratą žmonių.“ – sako Linas Kojala.
Politologas atkreipia dėmesį, kad yra nemažai žiniasklaidos priemonių, atskirų asmenų pilietinių iniciatyvų (demaskuok.lt, Facebook tinklalapiai „Raudonojo meškiuko pėdsakais“, „Vakcina nuo vatnikų“), kurios pasiryžusios tikrinti faktus ir informuoti visuomenę apie propagandos apraiškas.
„Svarbiausias patarimas visgi būtų žmonėms kiek įmanoma labiau šviestis, skaityti knygas, domėtis procesais, kurie peržengia jų profesines ar gyvenimiškos veiklos ribas, nes tokiu būdu auginamas atsparumas tarsi nieko konkrečiai nedarant, bet ugdant kritinį mąstymą ir gebėjimą vertinti kontekstą kiekvienoje atskiroje situacijoje.“ – sako Linas Kojala.
Ekspertai konstatuoja, kad Lietuvos visuomenė yra atspari propagandai ir dezinformacijai.
„Atsparumui pamatuoti galima pasitelkti keletą kriterijų. Visų pirma, tiriame, kokius informacijos kanalus žmonės naudoja. Iš atliktų tyrimų matome, kad Rusijos valstybinė televizija Lietuvoje turi pakankamą žiūrovų ratą, bet procentiškai šis skaičius nėra labai reikšmingas ir mažėja. Populiariais rusiškais socialiniais tinklais – „Vkontakte“ arba „Ondoklasniki“ – naudojasi dar mažiau Lietuvos piliečių. Tai sumažina terpę rusiškos dezinformacijos sklaidai.
Visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, Lietuvos visuomenė yra labai provakarietiška vertindama strategiškai svarbias geopolitines temas – narystę NATO, ES, Rusijos užsienio politiką. Tai rodo, jog Kremliaus kuriami naratyvai Lietuvos visuomenės neįtikina.
Sovietmečio vertinimas – taip pat yra vienas iš indikatorių. Nostalgiją sovietmečiui jaučiantys, tikėtina, pozityviau vertins ir Kremliaus politiką. Lietuvoje sovietmečio nostalgija proporcingai mažėja nuo įstojimo į ES.
„2004 metais 40 proc. ir daugiau Lietuvos apklaustų gyventojų sakė, kad jaučia nostalgiją sovietmečiui, kad ir ką tai galėtų reikšti – tai nebūtinai turi būti susiję su politika, kiekvienas žmogus tuos laikus vertina per savo asmeninę prizmę – gal jaunystę, patirtus jausmus. O dabar šis rodiklis siekia dvidešimt kelis procentus. Mažėjimo tendencija akivaizdi. Visa tai rodo, kad Lietuvoje visuomenė yra pakankamai atspari. Be to, ši tema plačiai aptarinėjama, diskutuojama žiniasklaidoje, įvairiose laidose – tai prisideda prie raštingumo didinimo.“ – sako Linas Kojala.