Tai kolektyvinis darbas, sudarytas iš beveik 30-ies žmonių prisiminimų. Gausus būrys šilutiškių, buvusių mokinių, kolegų, namiškių atėjo į biblioteką. Muzikinį foną kūrė Marijus Kučikas (pianinas) ir bardas Adas Nausėda, dainavo dukra ir anūkė Indrė Dirgėlaitė, R. Dobranskienės gyvenimo akimirkas skaidrėse atkūrė bibliotekininkė Dalia Pupšytė.
Gyvenimo akimirkos
Renginio moderatorė Irena Arlauskienė apgailestavo, kad, švęsti kartu jau nebėra galimybės: prieš trejetą metų mus su Romualda išskyrė lemtis. Išsiskyrimo ribą nuoširdžiu poetiniu tekstu – eilėraščiu „Išlydėjimas“ išsakė buvęs direktorės mokinys Marijus Budraitis. Vakaro metu jį perskaitė Šilutės kamerinio dramos teatro aktorius Vygantas Paldauskas, taip pat buvęs direktorės mokinys: „…Aš tavo balsą tamsoje girdžiu / Tarp ištampytų atlaidumo stygų. / Karalių miestas liūdnas be karalių, / Tiesos gelmė tokia siaura. / Kai skrisi kildama virš marių, / Pažvelk žemyn, ten Tavo mokykla.“
Tęsdama vakarą, Irena Arlauskienė kalbėjo: „Ne vieną jubiliejinę ar proginę šventę esame leidę kartu. Prisimindami džiugias ir pakylėtas jų akimirkas, skleiskime ir šįvakar šventinę nuotaiką, prisimindami mokytoją, dainuodami jos dainas, pasakodami kartu išgyventus nuotykius ar padarytas išdaigas. Tai, kas labiausiai įsirėžė į atmintį, jau aprašėme knygoje. Atkūrėme mums mielas asmenybės savybes, prisiminėme jos požiūrį į svarbius dalykus, veiklą. Kartu sudėję savo atsiminimus, mes sukūrėme kolektyvinę mokytojos atmintį, kuri turi mitologijos istorijoje ilgalaikiškumo geną. Istorijos ir mūsų atminties vizijų išliekamoji vertė – asmenybės įtikrinimas. Įžvalgus skaitytojas šioje knygoje ras daug svarbių žmogaus gyvenimo ir veiklos pamokų, o gal paakintas mitinio įtaigumo ir pasinaudos kaip idealu ar pavyzdžiu“.
Nijolė Banytė-Bagdonienė pasidžiaugė, kad teko laimė sutikti R. Dobranskienę, kuri buvo mylima mokytoja, padėjusi jai atrasti „poetinę gyslelę“ – pažadino kūrybai. Kartu ji buvo ir klasės auklėtoja, padėdavo išspręsti ne vieną konfliktinę situaciją. N. Bagdonienė perskaitė keletą savo mokyklinių metų eilėraščių.
Jautriai apie savo pažintį ir bendrus darbo metus su R. Dobranskiene Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje atsiliepė dailės mokytoja, knygos viršelio dizainerė ir iliustracijų autorė Rūta Čiuželienė. Jai labiausiai įstrigę tai, kad direktorė visada šypsodavosi, kad ji būdavo patarėja ir įvairių sumanymų palaikytoja, ypač tapant freskas, kurių, gaila, nėra išlikę dėl pastatų renovacijos.
Vakaro metu ne kartą prisimintos R. Dobranskienės organizuotos ekskursijos į Maskvą ir Sankt Peterburgą (tuomet Leningradą) – paprasčiausiu sunkvežimiu, užtrauktu brezentu, jei kartais lytų. Bet nelijo, už tai galima buvo žvalgytis ir dainuoti, dainuoti. Kiek reikėjo pasiryžimo, drąsos ir begalinės atsakomybės. Dirbdama Vilkyčiuose ir Priekulėje, Švėkšnoje ir Šilutėje R. Dobranskienė vadovavo šokių rateliams, organizavo šventes, kvietė į mokyklas tikrus rašytojus, kad mokykla taptų gyvesnė, įvairesnė, užuovėja nuo to meto skurdžios buities.
Jautriai skambėjo mėgstamiausios mokytojos dainos „O kur jūs, mano mokiniai?“ ir „Grįšiu“, I. Dirgėlaitei ir A. Nausėdai pritarė vakaro dalyviai.
Prisiminimais dalijosi namiškiai ir svečiai
Klaipėdos universiteto profesorė Elvyra Acienė pasakojo, kad neprisimena pirmojo susitikimo, kad niekada apie tai nemąstė, tačiau Romutė (taip ją visada vadino su jos leidimu) nematomai atėjo į jos gyvenimą ir pasiliko. „Visada sulaukiau palaikymo, pritarimo ir patarimo. Romutė buvo šviesulys iki pačių paskutinių minučių“, – kalbėjo profesorė, pasidžiaugdama Šilutės bendruomene, saugančia mokytojos atminimą, ir palinkėjo antrojo papildyto knygos leidimo.
Šilutės Vydūno gimnazijos mokytoja Daiva Trijonienė į knygą pažvelgė tarsi iš šalies. Dėkojo knygos sudarytojai I. Arlauskienei už atliktą didžiulį darbą – medžiagos surinkimą, sudėliojimą į skyrius: „Susitikimai visam gyvenimui“, „Gyvenimo akimirkos“, „Prisimena mokiniai ir mokytojai“, „Direktorė“, „Klaipėdos universitete“, „Artimieji, vaikai, anūkai“, „Bajorų Vereikių palikti pėdsakai“, „Bibliografija“. „R. Dobranskienė – didelė asmenybė, bajorišką kilmę priėmė kaip atsakomybę palikti po savęs daug gerų darbų. 1992 metais įkūrusi su bendraminčiais Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubą, 24 metus jam vadovavo, leido knygas, rašė straipsnius. Šiandien kalbame apie įtraukųjį ugdymą – tai mokymasis visiems kartu, dėmesys kiekvienam vaikui, mokykla, kurioje gera visiems.
Tos ugdymo krypties dairomės po užsienį, o į Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo sukurta mokinių savivalda, kur buvo pagarbus santykis su mokinių tėvais, globėjais, mokiniais ir mokytojais, kai kiekvieną rytą mokyklos bendruomenės narius direktorė pasitikdavo ant laiptų, jau prieš daug metų patirties pasisemti atvykdavo daug svečių iš visos Lietuvos ir užsienio“, – kalbėjo D. Trijonienė.
Savo prisiminimais dalijosi Antanas Venckus, buvęs Šilutės baldų kombinato direktorius, R. Dobranskienę pažinojęs dar nuo mokymosi Priekulės vidurinėje mokykloje laikų. Prisiminė ir pasidžiaugė, kad bendrų pastangų dėka pavyko atstatyti Šilutėje H. Zudermano paminklą. „Iš jos galima buvo daug ko pasimokyti – gerai viską apgalvodavo, suplanuodavo, daug rašė, paliko didžiulį žinių bagažą, skatino visus žengti į priekį, kad ir kaip sunku būtų. R. Dobranskienė mokėsi neakivaizdiniu būdu, ir disertacijai pasirengė taip pat neakivaizdiniu būdu, tuo paskatinusi ir kitus eiti panašiu keliu – mokytis ir tobulėti“, – kalbėjo A. Venckus.
Prisiminimų vakaras baigėsi Vytauto Kernagio daina „Baltas paukštis“, norintieji galėjo įsigyti knygų „Mokytojos mitas“. Buvo padėta gėlių ir uždegta žvakelių ant R. Dobranskienės šeimos kapo.