„Tolminkiemio sodininkas“ – naujausia rašytojos, kraštotyrininkės Editos Barauskienės knyga. Skaitytojas nukeliamas tris šimtmečius į praeitį – į Mažosios Lietuvos Tolminkiemio parapiją, kur kunigavo lietuvių literatūros klasikas, poemos „Metai“ ir pirmųjų lietuviškų pasakėčių autorius, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.
Istorinius faktus sumaniai įpynusi į grožinio kūrinio audinį, autorė vaizdingai pateikia šio šviesuolio ir to laikmečio gyvenimą.
Tai ne pirma kraštotyrininkės knyga apie Mažąją Lietuvą ir šio krašto žmones. Ji jau yra parašiusi istorinius romanus apie Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį.
„Žvelgdamas į Editą Barauskienę, joje matau kažkiek ir Ievos Simonaitytės. Turbūt – tas pats kraštas (E.Barauskienė, kaip ir I.Simonaitytė, – iš Priekulės) ir kalba, ir žmogus, mylintis ir besistengiantis atskleisti šį kraštą“, – pristatydamas knygą gerų žodžių autorei negailėjo Šilutės evangelikų liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis.
Perskaitęs „Tolminkiemio sodininką“ jis mąstė, kas gi nauja apie K.Donelaitį parašyta šioje knygoje. Anot R.Šemeklio, turbūt gražiausias ir naujausias dalykas, kas tai knygai palieka vertę, yra kaip mūsų laikmečio žmogus mato K.Donelaitį, jo kraštą prabėgus trims šimtams metų.
Novelė apie K.Donelaitį pavirto į knygą
2014-ieji Lietuvoje buvo paskelbti K.Donelaičio metais, jubiliejinės trys šimtosios šios iškilios asmenybės gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.
E.Barauskienė pasakojo, kad jau senokai turėjo surašiusi trumpas noveles – prisiminimus apie Mažosios Lietuvos (tarp jų – ir Šilutės) žmones. Tuos užrašus, kaip iš pasakos, pavadino žalčio vaikais. Anot rašytojos, aišku, kad Eglė, žalčių karalienė, buvo moteris, o žaltys nebuvo joks žaltys – jis buvo vyras, atėjęs iš kitos kultūros. Žalčio vaikai yra mišrių santuokų (tėvas ir motina – iš skirtingų 
kultūrų) vaikai, o mūsų krašte tokių būta daug.
Viena tų novelių buvo ir apie K.Donelaitį.
Medžiagą apie K.Donelaitį E.Barauskienė buvo surinkusi jau seniai. Po kurio laiko ji pagalvojo, kad daug kas jai pažįstama: K.Donelaitis buvo liuteronų kunigas, iš Mažosios Lietuvos. Rašytoja turėjo savo požiūrį apie tai. Anot autorės, iš katalikų pozicijų žiūrint atrodo, kad kunigui niekas negalima. Bet liuteronų kunigai gali tuoktis, auginti vaikus, juos auklėti. „Čia jokios nuodėmės nėra, nėra tas vaisius nuo uždrausto medžio“, – kalbėjo ji, ir savo knygoje bandė pateikti kitokį požiūrį.
„Ar reikėjo knygos apie Mažvydą, Donelaitį ar Kulvietį?“ – retoriškai klausė autorė ir priminė vieną susitikimą: kartą vienas Berlyno profesorius jos paklausęs, kodėl lietuviai nerašo apie savo žymius žmones? Ji tuomet dar tik rašė apie I.Simonaitytę ir pasiryžo savo kūriniais Mažosios Lietuvos šviesuolius priartinti prie kiekvieno skaitytojo.
Bandė paneigti stereotipus
Anot E.Barauskienės, apie K.Donelaitį mokslinių veikalų yra labai daug, ir tai palengvina rašyti grožinį kūrinį. Mokslininkai, anot jos, yra apriboti šaltinių, jie jokios fantazijos, jokių prielaidų negali sau leisti. Todėl pasidaro tokie štampai, kaip kad „K.Donelaitis buvo labai vargingas, nelaimingas našlaitis, alpdavo, virsdavo“, ir atrodo, kad tai buvo svarbiausia.
Iš tikrųjų, K.Donelaičio senelis gavo du ūbus žemės (32-34 ha), taigi, anot autorės, ne toks jau biednas tas senelis buvo. Iš K.Donelaičio giminės ne vienas atstovas baigė Karaliaučiaus universitetą: jie užėmė aukštas pareigas, buvo kunigai, teisėjai, ėjo atsakingas pareigas miestuose.
K.Donelaitis taip pat baigė Karaliaučiaus universitetą. Įdomu, kad tame universitete buvo matematikos profesorius, kuris dėstė ne tik sausas matematines formules, bet ir poezijos kursą, o tame kurse buvo Homero „Odisėja ir Iliada“. Tas pats profesorius matematiškai įrodė, jog Dievas yra, ir siela yra amžina.
Laisvalaikiu K.Donelaitis rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, gamino barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia: jį slėgė tautiškai mišrios parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai.
Žmonos paveikslas – idealistinis
R.Šemeklis pastebėjo, kad rašytoja gražiai užsimena apie K.Donelaičio žmoną Aną Reginą – labai gražus piešiamas jos paveikslas, net idealistinis, idiliškas.
Autorė pasakojo, kad pagal tradicijas liuteronų kunigai žmonas imdavo iš kunigų šeimos, kad tikėjimo, pasaulėžiūros klausimai būtų panašūs. Galiojo nerašytas įstatymas, kad kunigai vesdavo arba buvusio kunigo našlę, arba vyriausią dukrą. K.Donelaitis vedė Tolminkiemyje likusią kunigo našlę.
Anot R.Šemeklio, šiandien mums labai svarbu meilė, vestuvės iš meilės. Anais laikais buvo svarbu ne meilė, o žmogaus statusas. Kunigas užėmė svarbų statusą, tad ir antroji jo pusė turėjo tą statusą atitikti: „Kunigo žmonos darbas – būti ne tik žmona“.
Pavyzdžiui, buvusio Šilutės kunigo Aikės žmona ir moterų rateliams vadovavusi, ir daug kitokios veiklos yra dariusi. Parapijoje dirbdavo ne tik kunigas, bet ir žmona. Tais laikais kunigų žmonos buvo pasirenkamos labiau iš praktinio išskaičiavimo, o ne iš meilės.
Knygoje pateikiama įdomių faktų ir apie nesantuokinę meilę tarp paprastų žmonių. Jeigu mergina tapdavo nėščia, tai pagal nerašytą įstatymą vyras turėjo duoti bent karvę vaiko išlaikymui. „Gražu, kad jau tais laikais, apie 1700-uosius metus, vyriškoji pusė jau turėdavo prisiimti įsipareigojimus“, – pasakojo E.Barauskienė.
Daug nuveikė lietuvybės labui
Kodėl K.Donelaitis rašė lietuviškai, nors Tolminkiemio parapijoje du trečdaliai buvo vokiečių, o tik vienas trečdalis lietuvių? – klausia autorė. Ji daro prielaidą, kad jis labai turėjo mylėti tą kalbą ir jo poema „Metai“, rašyti apie 1755-1775 m., yra paminklas lietuvių kalbai, kuri neaišku kiek ilgai apsuptyje vokiškos kalbos, aukštesnės kultūros laikysis.
Pasirodo, tai buvo pirmas lietuviškas literatūrinis kūrinys ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Iš ten atėjo lietuviškas žodis ir visa kita.
E.Barauskienė priminė, kad ir prieš Donelaitį daug buvo nuveikta lietuvybės labui. Stalupėnų bažnyčioje buvo dirbęs kunigas Michaelis Miorlinas, kuris parašė monografiją „Lietuvių kalbos principas“. Tas principas buvo labai paprastas – kalbėtis su žmonėmis lietuviškai ir kalbėti ne iš žodynų, bet taip, kaip jie kalba. Kunigai to turėjo laikytis.
Kitas vokietis Jonas Šulcas išvertė „Ezopo pasakėčias“ iš lotynų į lietuvių kalbą, Teodoras Lepneris parašė apie lietuvių būdą, apie kalbą, apie aprangą, papročius. Pilypas Ruigys, kuris kunigavo gretimoje parapijoje, parašė daugybę kalbinių veikalų ir 1747 m. išleido lietuvių – vokiečių kalbos žodyną. „Tos pavardės dauguma yra vokiškos, taigi kodėl tie vokiečiai taip stengės dėl lietuvių kalbos?“ – kėlė klausimą autorė. Jie rašo, kad jūs, kai verčiate giesmes, geriau keliais žodžiais apibūdinkite lietuviškai, bet neįdėkit nei slaviško, nei germaniško žodžio, nes tada atrodo, kad tas lietuvių kalbos rūbas yra sulopytas svetimais lopais, o svetimi lopai – negražu. Tai sakė vokiečių mokslininkai – buvę Karaliaučiaus universiteto studentai. E.Barauskienė pasakojo, kad nuo Prūsijos kunigaikščio Albrechto valdymo laikų Karaliaučiaus universitete buvo skirtas tam tikras stipendijų skaičius lietuvių ūkininkų sūnums. Pasitaikydavo, kad lietuvių studentų būdavo mažiau nei skirtų stipendijų, tada į jų vietą ateidavo vokiečiai, kurie turėjo įsipareigoti gerai išmokti lietuviškai ir, pasak autorės, jie tą darė: kaupė lietuvių kalbos žodyną, rašė traktatus apie kalbą.