Regėjimą praradusi Irena Sorokaitė: „Gyvenimas aklumu nesibaigia, tačiau baisu būna“

sorokaite irenaKaip atrodo gyvenimas tamsoje? Ką reiškia tarsi iš naujo mokytis vaikščioti, o pasaulį pažinti tik lytėjimu? Sveiki žmonės nė neįsivaizduojame, kaip reikėtų pakelti tokį likimo smūgį, o daugiau nei dvi dešimtis metų šviesos nereginti šilutiškė Irena SOROKAITĖ su tokiu likimu jau susitaikė.

„Nežinau, kam geriau sekasi – tiems, kas akli nuo gimimo, ar tokiems, kaip man, kurie regėjimo netekome praėjus didesnei gyvenimo pusei. Man gal sunkiau pasirūpinti savimi, bet kita vertus, pamenu, kaip atrodo pasaulis, nes jį mačiau…“, – svarstė šilutiškė.

Dėl negalios kaltina medikus

Prieš 24 metus Irena į Kauno klinikas važiavo sveikatos pataisyti, nes abi akelės nesveikavo. Kairiąją buvo užpuolusi glaukoma, dešiniąją – katarakta.

Tačiau į namus Šilutėje Irena sveika negrįžo. Operacijos metu įvyko komplikacijos – gydytoja palietė kairės akies nervą ir moteris tąja akimi apako. Po poros metų apsiblausė ir dešinioji – pasaulis staiga tapo visiškai tamsus.

Kiek vėliau moteriai medikas iš Maskvos, kuris atvažiuodavo į Kauną konsultuoti, paaiškino, kad negalavimus reikėjo gydyti ne operaciniu būdu, o vaistais. Kodėl jis taip sakė, Irena nebepamena, bet spėja, kad galbūt akies spaudimas buvęs per aukštas ir tuo metu jos operuoti nebuvo galima.

Susigrąžinti regėjimą šilutiškė bandė ne kartą – keitė akies lęšiukus, bandė prideginti sužalotą akies nervą, tačiau rezultatų tai nedavė.

„Pykau ant mane operavusios gydytojos. Nuoskauda didžiulė liko, bet ką dabar padarysi? Net ir šuo kariamas pripranta“, – braukdama išdavikes ašaras sakė Irena.

75 metų sulaukusi šilutiškė pamena, kad pirmuosius kelerius metus priprasti prie gyvenimo tamsoje buvo be galo sunku. Daug nevilties, daug ašarų išlieta. Dar ir dabar moteris negali ramiai prisiminti ją operavusios medikės ir tiki, kad ji, laikui atėjus, sulauks atlygio.

„Iš pradžių dar matydavau šešėlius, daiktų kontūrus, dabar jau nieko. Kalbamės, tačiau girdžiu tik jūsų balsą“, – prisipažino Irena.

Už rūpestį dėkoja dukrai

Viename Šilutės daugiabutyje Irena gyvena su dukra Reda. Kol dar buvo gyva pačios mamytė, dviejų kambarių butu dalinosi trise.

Reda mamai – didžiausia pagalbininkė. Po namus Irena vaikšto pati, moka įsijungti radiją, televizorių, tačiau pasigaminti maisto ar „lįsti“ prie dujinės viryklės ar į šaldytuvą bijosi. Tad išeidama į darbą dukra visuomet ant virtuvės stalo mamai palieka termosą su karšta arbata, indelius su sumuštiniais, daržovėmis, puodelį arbatai įsipilti.

„Pridedu pirštą prie puodelio ir pilu arbatą. Kai ji pasiekia pirštą, jau žinau, kad gana“, – aiškino Irena.

Kai Redai dirbti nereikia, abi su mama sėda į automobilį, nuvažiuoja iki Šilutės aklųjų draugijos, vasarą – prie Nemuno, po Šilutę pasivaikšto. Irena džiaugėsi, kad dukra nupirko didelį skėtį nuo saulės, dvi žvejų kėdes, tad labai patogu ir nekenksminga mėgautis šiltu oru.

„Geros širdies dukrą užauginau. Reda Šilutės aklųjų draugijoje įtraukta kaip savanorė, padeda labdarą po kaimus vežioti. Kai keliaujam į Šiaulius pas gimines, pakelėje stabdančias moteris paveža, bet pinigų neima“, – dukros gerumu džiaugėsi Irena.

Kol dukra prieš daugelį metų kitame mieste mokėsi, pas Ireną ateidavo slaugytoja Daiva iš Vileikių kaimo. Tačiau nedaug darbo šilutiškės namuose moteriai tebūdavo.

„Daivutė sakydavo, kad pas mane atėjusi pailsi, nes aš pati dar turėjau jėgų apsitvarkyti. Kol mačiau bent šešėlius, pati ir grindis išsiplaudavau, ir dulkes nušluostydavau. Liepdavau Daivai prisėsti, pailsėti, išleisdavau į miestą asmeninius reikalus tvarkytis. Ir dabar šeimomis draugaujame“, – džiaugėsi Irena.

Mėgsta klausytis radijoIrena Sorokaite

Paklausta, kaip leidžia dienas, šilutiškė šyptelėjo – tinginio darbą dirbanti: sėdinti arba gulinti ir klausanti radijo.

„Žinias visas kas valandą išklausau, spaudos apžvalgas. Vakarais televizorių įsijungiu, kad ir ten žinias paklausyčiau, kartais ir kokį serialą nugirstu“, – pasakojo Irena, kuriai orientuotis laike padeda „šnekantis“, specialiai akliesiems pritaikytas laikrodis.

Šilutiškės namuose jų net keletas: vienas laiką praneša rusiškai, kitas – angliškai, o abu juos gavo iš Šilutės neįgaliųjų draugijos.

Mėgsta moteris ir įgarsintų knygų klausytis. Sako, labai patiko „Juodoji tulpė“, „Grafas Montekristas“, „Raitelis be galvos“, I.Simonaitytės kūryba.

„Kai klausiausi „Juodosios tulpės“, nerūpėjo niekas – nei radijas, nei televizija. Per pusantros dienos išklausiau įrašą. Reda paskui iš manęs juokėsi. Sako, mama, kam taip darai? Juk dabar neturėsi, ką klausyti“, – prisiminė Irena, įrašų irgi iš Šilutės neįgaliųjų draugijos gaunanti.

Anksčiau šilutiškė ir viena pati iš antro aukšto į kiemą pasivaikščioti nusileisdavo. Sako, nuo vieno namo galo iki kito paėjėdavo. Žingsnių neskaičiuodavo, paprasčiausiai žinodavo, kuri pagal skaičių yra jos laiptinė, tad su lazdele pasibaksnodama ją ir susirasdavo.

Dabar tokių pasivaikščiojimų tenka atsisakyti, nes ir kelio sąnarius, ir kairės kojos blauzdą pamaudžia. Beliko kasdieniai įprasti užsiėmimai namie ir dažnai širdį padraskantys prisiminimai apie darbą, kurio neteko.

Ilgisi mylimo darbo

Su nostalgija Irena prisimena mylimą veiklą, kurią teko palikti būtent dėl negalios. Net 32 metus šilutiškė dirbo operatore tarpmiestinėje telefonų stotyje Šilutėje.

Irenos dukra Reda juokavo, kad su operatorėmis bartis ar pasakyti piktesnį žodį žmonės vengdavo. Ir pati Irena šypteli, kad darbe būdavo visko: jei koks pilietis paskambinęs operatorę šiurkštesniu žodžiu įžeisdavo, savo eilės pokalbiui galėdavo ir valandą pralaukti. Net jei tuo metu linija ir būdavo neužimta, tiek Irena, tiek kolegės kartais specialiai nemandagaus skambintojo nervus patampydavo, tvirtindamos, kad šiuo metu sujungti su norimu pašnekovu negalima.

„Daug tokių nemandagių žmonių jau pagal telefono numerius atsimindavome“, – sakė šilutiškė.

Tarpmiestinėje telefonų stotyje Šilutės pašto antrajame aukšte Irena pradėjo dirbti nuo 20 metų. Prieš tai kelerius metus vienoje mokykloje grindis plaudavo, dulkes valydavo. Matydama jaunos merginos darbštumą, mokyklos vadovybė Irenai ir kitų pareigų paskirdavo, pavyzdžiui – skambučiu pranešti apie pamokos pradžią ir pabaigą.

Kai neteko regėjimo, Irena įstojo į tuometį Klaipėdos aklųjų kombinatą. Sako, neblogai ten visais rūpindavosi, darbo duodavo. O tai buvo labai svarbu, nes gyvenimui staiga apvirtus aukštyn kojomis, Irenai teko kovoti ne tik su staiga užklupusia tamsa, neviltimi, bet ir mylimo darbo trūkumu.

„Dar ir dabar naktimis kartais sapnuoju, kad prie komutatoriaus dirbu. Širdį suspaudžia, kai atsibundu… Labai norėčiau grįžti į tuos laikus ir vėl dirbti operatore“, – neslėpė moteris.

Irena su dėkingumu prisimena darbus, kuriuos skirdavo aklųjų kombinatas. Sovietiniais laikais kartą per savaitę iš Klaipėdos atvykdavęs vairuotojas surinkdavo Irenos gaminamus daiktus: iš pradžių – metalines vinutes, kuriomis ant odinių durų raštai buvo formuojami, vėliau – skalbinių segtukus.

Gyvenimui prisikėlė antrą kartą

Kad išmoktų gyventi kitaip, tamsoje, Irena kelis kartus važiavo į Vilnių, į reabilitacijos ir įgūdžių kursus. Šilutiškė ten ne tik kaip užuolaidas plauti, langus nusivalyti ar dulkes pašluostyti nieko nematant mokėsi. Ir pati vieną kitą vertingą patarimą likimo draugams davė.

„Pamenu, reikėjo išplauti užuolaidas, jas išdžiovinti, išlyginti, o aš pamokiau, kad svarbiausia leisti vandeniui nuo jų nutekėti ir galima iš karto ant lango kabinti – nereikia net lyginti. Pačios lygut lygutėlės pasidaro. Pabandykit“, – ir mus mokė Irena.

Moteris yra susikūrusi ir savitą skambinimo telefonu sistemą, tad be vargo gali pati paskambinti draugėms. Irena žino, kad ant skaičiaus „5“ telefone juntamas iškilimas – gumbelis. Pagal jį labai lengva orientuotis, kur kiti skaičiai yra.

„Kai Klaipėdos ligoninėje gulėjau prieš daugelį metų, gydytojai žinojo, kad nematau. Išėjau iš palatos, o mane išvydęs gydytojas ir klausia, kur einu. Sakau, į namus reikia paskambinti. Gydytojas netikėjo, kad man pavyks, todėl kartu nuėjo iki telefono, žiūrėjo, kaip renku numerį, ir į šoną pasitraukė tik po to, kai namiškiai atsiliepė. Vėliau gydytojas prisipažino, kad jam taip nepavyktų“, – pralinksmėjo Irena.

Tačiau ne šį įvykį iš ligoninės gyvenimo šilutiškė prisimena labiausiai.

„Prieš dvejus metus buvau į reanimaciją papuolusi, 4 mėnesius ant lovos gulėjau. Atmintis dingo, dukra verkė, kad jau viskas…

Netikėjo, kad pavyks išsikapstyti. Pati irgi galvojau, kad nebevaikščiosiu, bet pamažu raumenys atsistatė. Prireikė poros metų, kol pradėjau taisytis. Blogai dabar vaikštau, bet gyvenimu nesiskundžiu: yra kaip yra“, – sakė šilutiškė.