Norint išmokti valdyti, tinkamai reikšti jausmus, pirmiausia juos reikia labai gerai pažinti. Reikšti savo jausmus vaikus reikia mokyti nuo mažens, o tai tikrai nelengva užduotis.
Lopšelyje – darželyje „Žvaigždutė“ socialinis pedagogas organizuoja užsiėmimus su vaikais, kurių metu yra ugdomi gebėjimai tiksliai išreikšti, valdyti jausmus ir ketinimus. Jausmų valdymo vaikai mokosi žingsneliais, naudojant atsipalaidavimo, muzikos, žaidimo terapijas.
Visi jausmai ir emocijos žmogui vienodai reikalingi ir reikšmingi. Jų negalima sudėlioti į lentynėles, kaip teisingų ir klaidingų, bjaurių ir gražių, tinkamų ir netinkamų. Visus kilusius jausmus reikia išjausti, juos išgyventi.
Užsiėmimų metu vaikai mokosi atpažinti ir įvardyti savo jausmus, nevengti rodyti savo jausmų, išgyvenimų, nebijoti pripažinti turį pačių nepatraukliausių jausmų, reikšti savo emocinius išgyvenimus „aš“ teiginiais, o ne „tu“ teiginiais (nekaltinti kitų), neslopinti nemalonių jausmų.
Pavyzdžiui, pyktį galima išlieti kumščiuojant pagalvę, piešiant tai, ką jaučia. Gali padėti ir „pokalbis“ su žaislu, kai įsivaizduojamam žmogui išsakote viską, ką galvojate ir jaučiate.
Yra septynios pagrindinės emocijos, lydinčios mus nuo pat gimimo. Jas ne visada lengva atpažinti, tačiau labai sunku paslėpti.
Pirmasis žingsnis – vaikai turi suvokti, atpažinti, kas su jais vyksta. Kai vaikų paklausi, ką jie jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, dažniausiai jie sutrinka ir tesugeba pasakyti, jog jaučiasi gerai arba blogai. Tai jokiu būdu tiksliai neapibrėžia jausminės būsenos.
Jausmų žodynas gali būti daug turtingesnis. Norint jį praplėsti, dažnai reikia grįžti prie pradžių pradžios – padėti atpažinti požymius, bylojančius apie vieno ar kito jausmo atsiradimą. Tai išreiškia kūno signalai, nes kūnas „kalba“, pranešdamas apie įvairius jausmus: pyktį, baimę matome veide, byrančios ašaros reiškia sielvartą, gėdą, virpančios rankos – susijaudinimą, įtampą, dantų griežimas – agresiją…
Antrasis žingsnis – siekti išgyvenimus suvokti aiškiau, išmokti juos įvardyti žodžiais: „aš piktas“, „aš liūdnas“, „aš išsigandęs“, „mane tai liūdina“, „aš jaučiuosi pažemintas“. Tai – ne kaltinimas, o tik konstatavimas pašnekovui, kokį poveikį turi jo elgesys ar žodžiai. Tikslus jausmų įvardijimas padeda geriau suprasti vienam kitą, pasirinkti išeitis, mažinančias emocinę įtampą (pažaisti ir kt.).
Reikia leisti egzistuoti visiems savo jausmams. Atminti, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Visi jie būtini tam tikrose gyvenimo situacijose.