„Režisierius yra tas žmogus, kuris, turėdamas viziją, bet nežinodamas galutinio rezultato, tarsi per dykumą veda visą kūrybinę grupę“, – teigia šios profesijos atstovė Dalia Babaliauskienė, jau antrus metus dirbanti kultūros projektų vadove Šilutės kultūros ir pramogų centre.
Tegu jos darbai kalba patys: ilgametis darbas Lietuvos radijuje ir televizijoje, per kurį paraleliai kartu su vyru režisieriumi Valdu Babaliausku sukurta daugybė meninių, dokumentinių ir vaidybinių aukso fondo vertų filmų, tokių kaip: „Sparnuotoji Lietuva“, „Tarp dangaus ir žemės“, „Mergaitės“, „Vidurnakčio vargonai“, „Vargšų biblija“; režisuoti ir garsieji serialai „Dapkai ir Butkai“, „Broliai“. Vėliau Dalia režisavo pirmuosius realybės šou Lietuvoje „Akvariumas“, „Dangus“, „Holivudas“.
Tai tik dalelė to, ką Dalia yra nuveikusi. Kaip pati sako, įvairūs televiziniai projektai atspindi jos pramoginę, o dokumentiniai filmai – meninę pusę.
Pirmadienis kalendoriuje pažymėtas kaip Pasaulio kultūros diena, tad šia proga „Šilutės naujienų“ skaitytojus norime supažindinti su šia kultūros darbuotoja – režisiere, kuri šiandien savo gyvenimą skirsto į dvi dalis: iki Šilutės ir dabar, kai jau yra Šilutėje. Į Pamario kraštą ją sugrąžino atsitiktinai gautas pasiūlymas sukurti filmą apie gimtojo miesto 500 metų jubiliejų.
Visai nesenai Dalia sulaukė senų pažįstamų skambučio, kviečiančių ją režisuoti šiuo metu per TV3 rodomą realybės šou „Paslapčių namai“. Moteris atsisakė, nes apsispręsti reikėjo per savaitę ir ji taip greit negalėjo palikti darbo Šilutėje bei įsipareigojimo sukurti antrąją filmo „Gerą giliukį didelį stukį“ dalį apie šišioniškių tarmę.
Režisierė dabar vilniečių pasiūlymo atsisakė, bet neatmeta galimybės prie televizinių projektų sugrįžti ateityje.
Muzika lydi visur
D.Babaliauskienė augo pačiame Šilutės centre, M.Jankaus gatvėje. Vakarais kieme mergaitės, lankančios muzikos mokyklą, susėsdavo kartu repetuoti ir užgrodavo penkiais akordeonais, pritariant Dalios tėčio iš Ukrainos parvežtu tamburinu. Jau vaikystėje ji rašydavo dainas, kūrė eilėraščius.
Moteris prisimena, kad tuomet pasiklausyti jų ansamblio subėgdavo daugybė vaikų iš aplinkinių kiemų.
Muzikos mokykloje įgyta patirtis šilutiškę paskatino stoti į chorinio dirigavimo specialybę Vilniaus konservatorijoje. Dalia prisipažino, kad labai mėgsta dainuoti. Ji 18 metų lankė Lietuvos moterų chorą „Eglė“, su kuriuo išvažinėjo pasaulį, dalyvaudavo konkursuose. Šilutėje lanko repeticijas neseniai susikūrusiame mišriame suaugusiųjų chore.
„Turiu dvi profesijas – chorinį dirigavimą ir režisūrą“, – teigia Dalia, pridurdama, kad muzikinis išsilavinimas ir režisūrinis darbas vienas kitą papildo, nes dirbant televizijoje reikia turėti klausą, gerai jausti garsą.
Patinka įrašinėti koncertus
Konservatorijoje įgytas išsilavinimas pravertė Lietuvos radijuje, kur 1,5 metų dirbo muzikos redaktore: ruošdavo koncertus, rašydavo diktorinius tekstus. Ji pasakojo, kad tarybiniais laikais buvo griežta cenzūra, tad eterio bangomis leidžiamus kūrinius reikėdavo kruoščiai atrinkti. „Kad tik nesuskambėtų koks nors alkoholio pavadinimas ar kažkas panašaus į „alutį gėriau“, – prisiminė Dalia.
Transliuoti koncertus patikdavo ne tik radijuje, bet ir vėliau jau dirbant televizijoje. Ji juokauja, kad yra savo profesijos sugadinta, nes šiandien negali normaliai nei koncertų, nei filmų žiūrėti – viską mato iš techninės pusės.
2010 m., jau gyvendama Šilutėje, režisierė gavo pasiūlymą važiuoti į Švediją, Dalhalla koncertinėje arenoje įrašinėti 3 valandų trukmės koncertą, kuriame pasirodė pasaulinio lygio žvaigždės Divine, Niklas Andersson, Oystein Baadsvik, Eje Berglund.
„Turėjau diriguoti tam visam kūrybiniam paradui. Atsakomybė buvo didžiulė, bet pavyko“, – džiaugiasi moteris, kuriai patinka nauji iššūkiai.
Pažino televizijos garsenybes
„Televizija – didžiulis katilas, kuriame žmonės migruoja iš vienos redakcijos į kitą“, – teigia Dalia, pati dirbusi ir vaikų laidų redakcijoje, ir antrąja režisiere, ir telefilmuose.
Būdama pagrindine režisiere sporto redakcijoje, ji, taikydama kompiuterines naujoves ir modernią vinjetę, sukūrė naują, tuomet gerai įvertintą laidą „Sporto studija“, kurią vesdavo Laima Janušonytė.
D.Babaliauskienė džiaugiasi, kad dirbdama televizijoje ir įvairiuose projektuose susipažino su daugybe malonių žmonių: „Dėkoju likimui, kad bendravau su aktoriais E.Gabrėnaite, V.Mainelyte, G.Girdvainiu, P.Dimša, R.Karveliu, G.Balandyte“.
Režisierė šiltai prisimena „Dapkų ir Butkų“ serialo filmavimus, kai 4 metus visi dirbo kaip šeima: „Jeigu filmavimo aikštelėje nesisekdavo, Girdvainis eidavo į virtuvėlę ir visiems išvirdavo šiupinio, o prie kavos puodelio V.Mainelytė yra davusi ne vieną gyvenimišką patarimą“.
V.Kernagis, V.Šapranauskas, M.Mikutavičius, Samas, M.Veselis – tai žmonės, kuriuos Dalia pažino besisukiodama šou pasaulyje.
Šilutėje sunku priprasti
„Atėjo toks laikas, kai nebesinorėjo televizijos, o kai kažko nenori, tai atsiranda kitas variantas“, – į klausimą, kodėl nusprendė palikti gyvenimą sostinėje, atsakė moteris. Beveik prieš 2 metus netikėtai sulaukusi pasiūlymo sukurti filmą „Šilutė 500“, ji sutiko ir vėliau įsidarbino mūsų miesto Kultūros ir pramogų centre.
Šiandien D.Babaliauskienė pripažįsta, kad anksčiau save realizuodavo labiau. Anot jos, darbas Šilutėje vyksta pagal tam tikrą schemą – nuo vienos šventės iki kitos. Jai tenka dirbti už kelis asmenis: ir scenarijus rašyti, ir režisuoti, ir kolektyvų veiklą koordinuoti bei įvairias ataskaitas rašyti. „Čia trūksta ir žmonių, ir laiko“, – sako režisierė, dažnai dirbanti ir viršvalandžius, ir savaitgaliais, prisipažįstanti, kad beveik neturi laisvalaikio.
„Televizija dėkinga, kad kai pafilmuoji, turi laiko pataisyti – sulyginti vaizdą, sudėlioti kadruotę ir išspausti geriausią rezultatą“, – palygina moteris, kuriai Šilutėje sunku išsireikšti kaip menininkei, nes dažnai, išsekinta rutinos ir emocinio nuovargio, ji pritrūksta kūrybinės energijos ir įkvėpimo.
„Galbūt daugiau idėjų galėčiau rasti ne sėdėdama tarp keturių sienų, o eidama gatve“, – svarsto Dalia, niekaip negalinti priprasti prie darbo grafiko, įrėminto laike ir kabinete. Ji žino, kad gerų idėjų galima rasti ne įlindus į kompiuterį, o būnant tarp žmonių, kad ir parduotuvėje močiučių kalbų pasiklausius.
„Menininkų darbas yra ir padykinėti, paieškoti, pamąstyti“, – sako Dalia. Labiausiai ji atsigauna prie vandens telkinių, tad dažnai važiuoja į Ventę, Rusnę ar prie jūros.
„Šilutė veža, nes čia atstumai nedideli, gali visur nueiti“, – vieną iš Šilutės privalumų įvardijo menininkė.
Užaugusiai 1911 metais statytame vokiškame name režisierei gimtasis miestas – gražiausias Lietuvoje, o tą grožį sukuria išskirtinė pastatų architektūra, kuri geriausiai pastebima kuomet medžiai dar nežaliuoja.
Gyvenimas – kaip filmas
„Jeigu tauta, mūsų atveju – Pamario kraštas, neturi dokumentinio filmo apie tarmę, tai tas pats, jei šeima neturėtų nuotraukų albumo“, – teigia režisierė, įsipareigojusi sukurti antrąją filmo apie lietuvininkų papročius dalį „Gerą giliukį didelį stukį“.
Pasak D.Babaliauskienės, pirmoji šio filmo dalis buvo padaryta menkomis sąnaudomis, bet kainavo daug streso ir nuovargio. Daugelis žmonių stebėjosi, kaip tokiomis sąlygomis ji išvis sugebėjo tai padaryti.
„Čia buvo mano avantiūra, bet padėjo daug artimų žmonių“, – prisimena Dalia, dėl kuo geresnio rezultato atidavusi daug energijos. Anot jos, norint sukurti filmą, svarbiausia turėti idėją ir norą. Jeigu šie komponentai yra, tada galimi visi variantai.
Kadangi filmuojant patiriama ir didelė emocinė įtampa, tai reikia sugebėti susikoncentruoti, valdyti situaciją. Gerai kokybei pasiekti reikalinga profesionali kūrybinė grupė ir technika. Garsas ir vaizdas turi atitikti visus televizinius parametrus.
Antrąjai šio filmo daliai buvo sudėliota didesnė sąmata, tad režisierė tikisi, kad filmavimo procesas ir montavimas vyks sklandžiau. „Reikia turėti ir laiko tam pasiruošti, bet darbai Kultūros ir pramogų centre niekaip nesibaigia“, – šypteli Dalia, kartu su kolegėmis besiruošianti artėjančiai miesto šventei.
„Prie ko buvau prisilietusi, pasiėmiau tiek, kiek turėjau pasiimti ir viskas gyvenime buvo reikalinga“, – atskleidžia moteris, tikinti likimu. Anot jos gyvenimas yra kaip filmas, kuriame pats esi aktorius, pats sau kuri, pats sau rašai scenarijų.
Ji visiems pataria džiaugtis kiekviena diena, nebambėti ir apgalvoti savo mintis bei žodžius: „Jeigu žmogus kažkuo nepatenkintas, galbūt pats kažką ne taip transliuoja ir blogos mintys kaip bumerangas sugrįžta atgal“.
Projektas: „Kultūros uostas: Kūryba.”