Rita Urbonavičiūtė: „Arba tu menininkas, arba ne“

meslungis1 2Interviu su Vilniaus Užupio teatro spektaklio „Mėšlungis“ režisiere R. Urbonavičiūte. Šis spektaklis Šilutės kultūros centre bus rodomas sausio 26 d. 18 val.

Griaunate mitus apie klasikinę lietuvių dramaturgiją – pjesės „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“ interpretacija išties nustebino. Kodėl pasirinkote šį Kazio Sajos kūrinį?

Pasiilgau jausmų. Noriu dialogo su žiūrovu, noriu dalintis patirtimi ir išgyventais, o ne išgalvotais jausmais. Noriu klausti, diskutuoti ir kartu atsakyti sau, galbūt ir kitiems, į klausimus: kas yra meilė, ištikimybė, išdavystė? Ši istorija aktuali šiandienai. Ypač kai vedybomis ir skyrybomis žaidžiama tarsi šachmatais.

Noriu suprasti, kaip atsitinka, kad kartu gyvenantys žmonės tampa svetimi vienas kitam. Kodėl vis dažniau moteris ir vyras tarpusavyje nesusikalba? Kaip mes paveikiam kitų žmonių likimus?

Tai spektaklis apie meilę ir išdavystę. Ir apie tai, kaip negalime pakeisti savęs. Pasikeitus aplinkybėms mes vis vien išliekame savimi net ir blogiausiomis prasmėmis. O jeigu? Jeigu turėtum galimybę viską atsukti atgal? Kertu lažybų – nuo savęs nepabėgtum ir nieko negalėtum pakeisti – šis jausmų motyvas tarsi girdimas tarp eilučių, jaučiamas tarp pirštų.

Mėšlungis – čia tikras ar perkeltinis?

Tai ir tikras skausmas, ir metafora – kai žmogus jau nieko nebenori, ar nebegali norėti. Yra pasiekęs dugną ir nemato vilties. Mėšlungis yra tarpinė stotelė, kai žmogus dar „nemiręs“, bet gyventi jau nebegali. Tai sąstingis, vienatvė, tai skausmas širdy, kojoj… Mėšlungis – tai būsena. Kurią šiuo metu Lietuvoje išgyvena daug jaunų žmonių.

Kaip skiriasi žiūrovų reakcija į šį spektaklį? Ar kiekvieną kartą ji būna skirtinga?

Skirtinga. Juk ir aktorių jausmas kaskart vis kitoks, ir publikos kvėpavimas kitas. Tuo ir žavi teatras, kad spektaklis kiekvieną kartą tikra ta žodžio prasme atgimsta ir vėl numiršta iš naujo. Ši istorija žiūrovus įtraukia ir atveria galimybę pajausti save pačius, savo likimą – atmerktomis akimis apsidairyti aplinkui. Galbūt net paskatina išsivaduoti iš sąstingio, iš naujo atrasti meilės prasmę. Tai sunki, bet prasminga kelionė į save.

Mažai kas pagalvoja, jog kartu su aktoriais viską išgyvena ir režisierius. Kaip jaučiatės jūs, kai scenoje, prieš būrį žiūrovų, rodomas „Mėšlungis“?

Režisierius viską ir turi išgyventi. Puiku, jeigu kartu dirba tokie aktoriai, kurie eina tuo pačiu realybės tuneliu ir tuo pačiu ritmu kvėpuoja. Tada galima ir žiūrovus užkrėsti, sudominti, sužavėti, įtraukti.

Gerbiu tą aktorių, kuris turi savo pasaulėjautą ir nėra marionetė, pastatyta spektaklyje ar kažkieno „surežisuota“, kuris į kūrinį atneša savo matymą – tik taip gimsta bendra kūryba. Tuomet jaučiuosi stovinti ten, kur ir turėčiau būti – anapus žiūrovų plojimų.

Žiūrovų tarpe mačiau ir tokių, kurie neslėpė ašarų akyse. Kaip manote, kodėl „Mėšlungis“ (nors ir gerokai perkurtas dabar, tačiau buvęs parašytas anuomet prieš keliasdešimt metų) palieka tokį gilų įspūdį šių dienų žmogui?

Į šį klausimą atsakymas paprastas – arba tu menininkas, arba ne. Arba sugebi sukurti ir tą jausmą perduoti žiūrovui, arba lieka tik bejausmis vaizdų derinys.

Dėkoju už pokalbį.

Užupio teatro spektaklis, K. Sajos „Mėšlungis“ Šilutės kultūros centre rodomas sausio 26 d. 18 val.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.