Rizikuodamas prasmegti jaunas ornitologas išgelbėjo du jūrinius erelius

erelio sparnai„Nebuvo kitos išeities, tik nusivilkti striukę, ant jos guldyti du leisgyvius jūrinius erelius ir vilkti paskui save, viliantis, kad neįsmuksiu ir nenusmegsiu dumblynėje, gelbėdamas du į nelaimę pakliuvusius karališkus pamario paukščius“, – antradienį Ventės rage pasakojo Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas, pirmus metus dirbantis Ventės rago stotyje Vytautas Eigirdas.

Rizikavo gyvybe

Jaunam specialistui teko rizikuoti savo gyvybe ir sveikata dėl galingiausių, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių gerovės. Jam pasisekė ir pačiam iš klampynės išsivaduoti, ir erelių jaunikliams suteikti šansą išgyventi.

Tai, ką pamatė ornitologas V.Eigirdas, žvalgydamasis po nusekusius Kintų tvenkinius, pirmadienį jį sukrėtė. Dumble buvo įstrigę du paukščiai, kurie čia, matyt, ieškojo ant dugno įstrigusių žuvų arba buvo užpulti vyresnių, stipresnių paukščių. Ereliai nuo galvos iki kojų aplipo dumblu, kuris neleido pakilti.ereliu gelbejimas

Vienas paukštis šiaip taip buvo užsikabarojęs ant dugno kerplėšos, o kitas mirko klampynėje. V.Eigirdas nusprendė juos abu gelbėti, bet pirmiausia pasiklausė Kintų žuvininkystės ūkio darbuotojų, ar 100-150 metrų pėsčiomis nuo kranto į gilumą galima saugiai nueiti. „Neturėtum iki kaklo įsmukti, bet ženk atsargiai“, – patarė žmogus.

Paukščius prausė vonioje

Krante paukščių gelbėjimo operaciją atidžiai sekė V.Eigirdo draugė Sigita Anulevičiūtė, pasiruošusi pagelbėti, jei ornitologą ištiktų bėda.

Apsiavęs ilgaauliais žvejybiniais batais iki kirkšnių, ornitologas pėdino lėtai ir sunkiai – dumblo prisisėmęs apavas tapo vos pakeliamas, lyg jame būtų pilna švino. Šaltis kaustė sąnarius, atsispirti ir ištraukti koją kitam žingsniui reikėjo ręžtis iš paskutiniųjų, nes klampynė traukė kaip akivaras.

Kai pasiekė paukščius, ir pačiam jėgų ne kažkiek tebuvo likę, tad vilčių jūrinius erelius suglobti rankomis, pasispausti po pažastimis ir su šiais nešuliais išbristi atgal, nebuvo. Pasak V.Eigirdo, tiesiog reikėjo daryti lopšį iš savo striukės, guldyti į jį abu iš purvynės ištrauktus paukščius ir vilkti paskui save tvenkinio dugnu iki pylimo.

Ir ši operacija jam pavyko! Kai pasiekė tvirtą dangą po kojomis, atsiklaupė išsekęs, bet laimingas vidury tako su savo gyvaisiais nešuliais, kurie nei priešinosi, nei spurdėjo. Jų gelbėtojui taip pat reikėjo atsikvėpti po kapanojimosi dumble.

ereliu gelbejimas1„Po to sekė visa ilga paukščių prausimo, džiovinimo, gaivinimo procedūra“, – į pokalbį įsijungia ir Ventės rago ornitologijos stoties vadovas Vytautas Jusys. Pasak jo, ne pirmą kartą gelbėdami nuo pražūties jūrinius erelius ir kitus retus paukščius, žino, ką reikia daryti ir kaip elgtis.

Abu paukščiai buvo vonioje šiltu vandeniu išmaudyti po dušu, po to atskirti į atskiras patalpas, kad apdžiūtų. Į vieną nukreipė ventiliatorių, kuris pučia šiltą orą, o kitą paliko kambarėlyje su įjungtu šildytuvu. Pirmasis per naktį išsidžiovino plunksnas pusėtinai, o antrasis – nelabai. Tad prie ventiliatoriaus vyrai jį įkurdino visai dienai.

Trečiadienį vienas erelis jau buvo paleistas skristi, kitas, dar nevisai atgavęs jėgas, liko pas ornitologus.

Darbuotojai skubėjo į Šilutę pirkti paukščiui sočių pietų – žuvies. Ketvirtadienį ir šis erelis jau turėjo išskristi savais padangių keliais.

Meilę paukščiams „užgyveno“ nuo vaikystės

Pirmus metus ornitologijos stotyje dirbantis 23 metų Vytautas Eigirdas į Pamarį dėl aistros paukščiams atkeliavo iš Kėdainių rajono.

Rodos, paukščiai turi magišką trauką, mat ir stoties vedėjas Vytautas Jusys gimtuosius Molėtus iškeitė į Ventės ragą. Tad dabar stoties darbų virtinėje – du Vytautai.

Ant Kuršių marių vėjo glostomų krantų įsikūręs jaunasis Vytautas erelio maudymasornitologijos mokslų nestudijavo, nes Lietuvoje tiesiog nėra tokios specialybės. Beje, vaikino žodžiais tariant, ornitologiją reikia ne studijuoti, o „užgyventi“.

Jaunasis ornitologas meilę paukščiams „užgyveno“ nuo vaikystės su gamta bendraudamas. Gimtinėje, tuomet buvusioje Šėtos girininkijoje, vaikas padėjo tėčiui girininkui ir jo bendradarbiui Antanui Petraškai. Pastarasis kaip mėgėjas paukščius žieduodavo, šia veikla sudomino ir mažąjį Vytuką. Taip augant vaikinui, augo ir jo domėjimasis paukščiais.

Žinia apie jaunąjį paukščių žieduotoją nuo Šėtos netruko nuskrieti į Ventės rago ornitologijos stotį.

Gyventi Ventės rage geriau nei Kauno centre

Stebuklu V.Eigirdas vadina tai, kad gavo pasiūlymą dirbti Ventės rage. „Juk tiek mažai vietų Lietuvoje, kur žieduojami paukščiai! Pasvajodavau apie darbą Ventės rago stotyje, bet tikrai nemaniau kad ši svajonė išsipildys!“, – nuo rugpjūčio 1-osios ornitologu dirbantis vaikinas trykšta energija ir džiaugsmu.

V.Eigirdas jau kūrėsi gyventi Kaune, tačiau gavus pasiūlymą dirbti Ventėje, abejonių, ar likti didmiestyje, ar vykti į Pamario kraštą, pasak jo, nebuvo.

Pakalbino vaikinas savo kraštietę gyvenimo draugę Sigitą vykti kartu, ir abu atsikėlė į ramybe skendintį Ventės ragą.
Glaudžiasi pora darbo vietoje. Iš pradžių gyvenę muziejaus patalpose, dabar, stoties restauracijai prasidėjus, keliasi gyventi į švyturį.

„Super!“, – sušunka V.Eigirdas, paklaustas, kaip jam patinka Pamario kraštas. Nauji įspūdžiai kiekvieną dieną skatina mokytis ir tobulėti. Net namų ilgesys dar stipriai širdies nespaudžia. Mat aplankyti ornitologo į Ventės ragą ir bent gimtinės kvapo atnešti kiekvieną savaitgalį vis atskuba jo broliai ir seserys – o jų yra net 7!

Pasak vaikino, gyventi Ventės rage yra žymiai geriau nei Kauno centre. „Tačiau reikia turėti tos aistros paukščiams, nes kitaip čia, turbūt, neišbūtum…“, – jaunasis Vytautas svarsto apie gyvenimą čia, kur nuolat knibžda ekskursantų, bet kartu ir dvelkia nuo Kuršių marių vėjo pučiama ramybe.

Darbas – nuo šviesos iki tamsoserelis isgelbejimas

Kas dieną bendraujant su paukščiais, jaunajam ornitologui tenka visko patirti. Erelių gelbėjimas, pasak V.Eigirdo, buvo pirmasis toks rimtas ir rizikingas iššūkis. Tačiau dažnai žmonės atneša į stotį sužeistus paukščius, neseniai ir nusilpusį apuoką, įsivėlusį į brakonierių tinklus teko stiprinti, plunksneles džiovinti.

„Tenka ir nukentėti nuo paukščių, ypač – didžiųjų zylių migracijos metu. Atrodo, kas čia tokio, kai viena zylutė snapu įžnybia. Bet kai per dieną jų sužieduoju daugiau nei 1000, ir kiekviena jų žnybia į tą pačią vietą, tai net oda atsilupa“, – juokdamasis pasakoja apie ornitologo darbo ypatumus.

Aršūs pasitaikė ir paskutinieji ereliai, nors ir nusilpę buvo, tačiau žnybė iki kraujo…

„Jeigu nenori nukentėti, reikia mokėti paimti paukštį. Turi žinoti, kurio paukščio kojų saugotis, kurio – snapo. Dar ir dabar to mokausi. Kaip ir sakiau, kiekvieną dieną vis kažkas nauja“, – patirtimi dalijasi V.Eigirdas.

Ornitologas darbo laiko neskaičiuoja, dirba nuo šviesos iki tamsos, o šiuo metu – ir su tamsa. Mat vis dar tęsiasi mažųjų apuokų, kurie skraido naktimis, migracija. Ornitologai puikiai žino, kaip juos privilioti į tinklą – paleidžia cypiančios pelės garso įrašą.

„Esu azartiškas, stengiuosi visus įspūdžius susirinkti. Pavyzdžiui, nykštukinė pečialinda Lietuvoje – retas paukštis, o šį rudenį man net 4 jas teko pamatyti! Apie savo darbą ir paukščius galėčiau šnekėti be galo…“, – šypsosi savo darbą įsimylėjęs jaunasis ornitologas.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.