Roberta Alkevičiūtė: „Viliuosi, bus geriau nei manau“

robertaaPirmuosius sėkmingus žingsnius modelių pasaulyje žengianti devyniolikmetė šilutiškė Roberta Alkevičiūtė į podiumą veržėsi nuo paauglystės: agentūros ja pradėjo domėtis, kai mergaitei tebuvo vos 13 metų. Tačiau tėvai kategoriškai pasipriešino šiam dukters polinkiui ir buvo neperkalbami.

Nelabai dukters, kaip modelio, sėkme Robertos tėvai linkę džiaugtis ir dabar. „Sunku be jų palaikymo“, – prisipažįsta Vilniaus universitete studijuojanti šilutiškė; be to, modelio darbas pasirodė ne toks lengvas, kaip manė anksčiau. Tačiau po sesijos grįžusi į Šilutę, ji vis tiek planuoja ieškoti agentūros, su kuria norėtų dirbti…

Roberta, neseniai rašėme apie jūsų kraštietę Karoliną Toleikytę, prieš tai – apie Godą Paulavičiūtę, irgi šilutiškę. Jos sėkmingai dirba modeliais. Kodėl Šilutėje auga tokios gražios merginos?

Nesureikšminčiau būtent Šilutės, bet tiesa ta, kad lietuvaitės – pačios gražiausios. Goda, galima sakyti, yra mano kaimynė, o su Karolina esame labai geros draugės. Vienu metu atsikraustėme į Vilnių. Esu jai labai dėkinga, ji – mano kelrodis į modelių pasaulį.

Jūs panaši į britų supermodelį Rozi Hantington Vaitli (Rosie Huntington Whiteley). Nesijaučiate nepatogiai, kai jus lygina su kitu žmogumi?

Iš pradžių tam labai priešinausi, bet dabar žiūriu iš kitos pusės… Manau, tas panašumas man tik padės. Kartais paerzinu savo draugus: įsikeliu Vaitli nuotrauką, ir visi mano, kad ten aš. Kartą net mama mane su ja supainiojo, – juokiasi.

roberta alkeKuo, be mados, dar domitės? Kokių turite pomėgių?

Didžiausias pomėgis – skaitymas. Už jį turiu dėkoti savo šeimai. Nuo pat mažumės visus mačiau su knygomis rankose. Ilgą laiką pradinėje mokykloje buvau nuominuojama kaip daugiausiai knygų perskaičiusi mergaitė. Rašau ir pati, retsykiais rašiniais pasidalinu ir savo socialinėje paskyroje. Sulaukiu gerų įvertinimų. Gimnazijoje mokytojai mane skatindavo publikuoti savo kūrinius, dažnai juos pristatydavau renginiuose.

Buvau skaitovė, net rašytojai kviesdavo į savo knygų pristatymus, kad paskaityčiau. Čia daug įtakos turėjo mano sesė, ji nuostabiai skaito. Nenorėjau nusileisti, – juokiasi. – Aš sesei pavydėjau, kol vieną kartą ji man pasakė: „Nenorėk būti
kaip aš, būk geresnė“. Šiuo jos pasakymu dabar vadovaujuosi visą laiką.

Daug dirbu, daug mokaus tam, kad būčiau geresnė. Nenoriu niekam pavydėti, todėl, kai tik pajaučiu, kad kažkam kažko pavydžiu, tai priimu kaip iššūkį…

Baigiau dailės mokyklą, tad dar viena mano aistra yra piešimas. Be to, kurį laiką lankiau sportinius šokius, dainavimą.

Mėgstu teatrą. Pradėsiu mokytis teatro bei vaidybos pagrindų. Niekada nebijojau scenos, todėl dažnai vesdavau mokyklinius renginius.

roberta podiumSu bendraamžiais mokykloje sutarėte?

Buvo visko. Buvo laikotarpis, kad dėl kitų mergaičių elgesio net nenorėjau eiti į mokyklą. Per daug dėmesio iš berniukų susilaukdavau…

Dabar visa tai atrodo kvaila. Vėliau ir su tomis mergaitėmis, ir su kitais bendraamžiais sutariau puikiai. O gimnazijoje visi buvome lyg didelė šeima.

Turite brolių, seserų?

Turiu ir brolį, ir sesę. Jie už mane gerokai vyresni, bet kuo toliau, tuo mažiau jaučiu tą amžiaus skirtumą. Tiesa, jie abu gyvena ne Lietuvoje. Kai brolis išvažiavo į Ameriką, aš dar nėjau į mokyklą. Grįžo pasisvečiuoti tik po dešimties metų.
Buvo labai sunku, nes su sese mes viena apie kitą bemaž žinom viską, o apie brolį nežinojau beveik nieko.

Tačiau viskas pasikeitė prieš porą metų. Dėl to esu labai laiminga, dievinu tuos vasaros vakarus, kai tėveliams nuėjus miegoti mes dar liekame virtuvėje ir šnekam, šnekam…

Kokią save atsimenate mažą?

Buvau labai komunikabili, smalsi, gal kiek berniukiška, drąsi, net tamsos nebijojau. Vaikščiodavau viena šalia esančiame miške. Galėdavau visą dieną pratūnoti įsikabarojusi į šalia namų esantį ąžuolą. Kad jūs būtumėt matę, kaip aš streikavau jį apsikabinus, kai toje teritorijoje prasidėjo statybos! Atsivedžiau visą armiją vaikų ir įrodinėjau, kad tas ąžuolas mano, – juokiasi.

Ar tėvai jus lepino?

Mano tėveliai gana konservatyvūs. Nors esame pasiturinti šeima, tačiau nė vieno iš vaikų nelepino. Niekada neleido manyti, kad pinigai yra vertybė. Nuo mažumės buvau mokoma taupyti, esu jiems už tai dėkinga.

Iki šiol vadovaujuosi taisykle: jeigu pamatei ką nors trokštamo, nepirk iš karto, kelias dienas pamąstyk, ar to daikto tikrai reikia.

Iki mokyklos man buvo du kilometrai, tačiau tėveliai manęs niekada nevežiojo nei pirmyn, nei atgal. Nuo mažumės mokė savarankiškumo.

Nebijau sunkaus darbo. Dar būdama nepilnametė vasarą pradėjau dirbti Palangoje. Bendraamžiai manęs, atsimenu, klausė, kam man to reikia, juk tėvai viskuo aprūpina. O aš atsakydavau, kad tie pinigai uždirbti jų, o ne mano. Kuo vyresnė
dariausi, tuo labiau gėdijausi jų prašyti. Norėjau turėti savo. Manau, kad savo vaikus auklėsiu taip pat.

Kaip atsidūrėte Vilniuje?

Vilnių įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio dar 12 klasėje, kai žengiau pirmuosius savo žingsnius modelių pasaulyje. Atėjus metui rinktis, kur studijuoti, net nedvejojau: sostinėje.

Nors tėveliai labiau norėjo, kad mokyčiausi Klaipėdoje, bet čia buvau nepalaužiama. Taigi įstojau į Vilniaus universitetą ir studijuoju kūrybos komunikaciją. Studijos puikiai atitinka mano asmenybę, esu patenkinta, kad pasirinkau būtent tai.

roberta allkModeliu tapote sąmoningai ar atsitiktinai?

Modelių agentūros manimi pradėjo domėtis, kai buvau 13 metų. Tėveliai buvo kategoriškai prieš.

Nors sulaukdavau pasiūlymų iš skirtingų agentūrų, jie buvo neperkalbami. Galiausiai pavargau su jais pyktis…

Paauglystėje suapvalėjau. Iš kaulėtos mergaitės virtau sveikai atrodančia mergina ir labai to gėdijausi.

Pirmą kartą, kai bendravau su užsienio agentūrų agentais, svėriau 15 kilogramų daugiau nei sveriu dabar. Tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jie man nepasiūlė darbo savo agentūrose. Kita vertus, man tai buvo stimulas sportuoti ir sveikiau valgyti.

Jau būdama dvyliktokė dalyvavau vienos didžiausių Lietuvos agentūrų atrankoje. Jie mane pastebėjo, pasiūlė bendradarbiauti, bet turėjau sumažinti apimtis. Nors dabar jai oficialiai nepriklausau, agentūra mane savotiškai globoja, todėl antras mano bandymas buvo „Mados infekcijoje“.

Vėliau vienas po kito buvo Liutauro Salasevičiaus kolekcijų pristatymai, prasidėjo profesionalios fotosesijos.

Gal tėvai pakeitė požiūrį?

Daug laimės jiems tai nesuteikė, nes vis dėlto dvylikta klasė…

Ar sunku nejausti tėvų palaikymo?

Taip, labai sunku. Bet manau, kad jie vis labiau supranta, kiek daug man tai reiškia. Persikrausčius į Vilnių, viskas tapo paprasčiau: nebereikia atsisakyti pasiūlymų vien dėl 300 km atstumo. Tiesa, modelio darbas pasirodė ne toks lengvas, kaip maniau anksčiau. Renginys prasideda vakare, o tu jau ruošiesi nuo ankstaus ryto. Pavargsti. Bet rezultatas viską atperka… Po sesijos grįšiu į Šilutę ir dairysiuos agentūros, su kuria galėčiau pasirašyti sutartį. Noriu būti geriausia,
todėl reikia rimtos agentūros, kuri man padėtų tokiai būti.

Koks žmogus jus labiausiai įkvepia?

Didžiausias autoritetas – močiutė, mamos mama. Jos stiprybė, elegancija, išprusimas stebino visus aplinkinius. Ji žavėdavo ir grakščia eisena, ir atsidavimu darbui. Penkiasdešimt metų išdirbo ligoninėje su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis.

Kai su ja pasikalbėdavau, visos problemos, kad ir kokios didelės atrodydavo, dingdavo. Ji sugebėdavo įkvėpti drąsos, ir žmonės ją labai mylėjo. Deja, prieš kelerius metus ją nugalėjo liga. Dar ir dabar sunku apie tai šnekėti. Labai ją mylėjau ir myliu iki šiol.

Močiutės stiprybę jaučiau iki paskutinės jos gyvenimo dienos. Ji nesiskundė, kad jai skauda, neleido mums jos gailėti. Labai dažnai nuvažiuoju, kur ji palaidota, uždegu žvakutę ir su ja kalbuosi. Didžiausi auoritetai dažniausiai
būna arti…

Esate labai liekna. Ar reikia tam pastangų?

Niekada nesilaikiau jokios dietos. Stengiuosi maitintis sveikai, geriu daug skysčių, nevalgau vėlai vakare ir daug sportuoju.

Garsios pasaulio manekenės leidžia savo drabužių linijas, kvepalus ir užsiima kitokiais verslais. Ką veiktumėte jūs, jeigu išgarsėtumėte?

Man labiau patiktų klausimas „ką veiksi, kai išgarsėsi?“. Juokauju. Mano poreikiai nėra labai dideli, aš visada esu linkusi padėti kitiems. Todėl, manau, pasekčiau daugelio garsių moterų keliu ir prisidėčiau prie įvairių pasaulinių problemų sprendimo.

Kai esi garsus ir turi daug pinigų, kažkodėl daugelis tavęs klausosi.

Kas turi įvykti jūsų gyvenime, kad galėtumėte pasakyti: „Pasiekiau, ko norėjau?“

To paties manęs klausė ir brolis. Aš taip nuoširdžiai jam viską iki smulkmenų išdėsčiau, o jis pasakė: taip nebus. Būna kitaip nei tikiesi.

Bet aš viliuosi, kad bus geriau nei manau…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.