Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pasitinka išsipuošusi muziejininkė Roma Šukienė ir tuoj pat įspėja, kad teksią padirbėti. O tas „darbas“ toks išties neįprastas, nes ponia Roma pasiryžusi kiekvieną svečią išmokyti ir kaip kaklaskarę užsirišti, ir vėduoklių kalbos. Jau nekalbant apie tai, kad ji tiesiog užburia savo pasakojimu apie XVIII, XIX ir XX a. pradžios Mažosios Lietuvos dvarų kasdienybę.
Vis dėlto pamokos yra svarbiausia. Visiškai nesvarbu, kiek metų praėjo nuo tos dienos, kai dvarų ponioms ir ponams tokių įgūdžių išties reikėjo. Štai sėdėti reikėjo mokėti, nes damų sijonai būdavę pūsti su vytelių karkasu, tad norėdama jo nesulaužyti dama sėsdavosi ant kėdės krašto, kojas suglaudusios.
Tais laikais merginas varžė ir korsetai, todėl buvo reikalingos vėduoklės – nereta dažnai apalpdavo. Moterys iš korsetų, kaip sako R. Šukienė, buvo išlaisvintos išradus rentgeno aparatą, nes peršvietus vidaus organus gydytojai pamatė, kad moterų apatiniai šonkauliai nėra tinkamai išsivystę ir vidaus organai ne tose vietose, kur turėtų būti. Tai buvo 1905 metai.
„Moterų rūbai tampa lengvesni, tad vėduoklės nebereikia, juk jau nealpsta. Bet vėduoklė gražus aksesuaras, gaila atsisakyti, tad atsiranda vėduoklių kalba. Parduodant vėduokles, buvo įdedama instrukcija, kaip ta vėduokle naudotis. Ir aš jus pamokysiu, kaip ja naudotis. Tiesa, XIX a. tiesiog nepadoru buvo damai neturėti meilužio, jeigu neturite meilužio, tai niekam ir nesat tikusios! O vėduoklė, kad aš pasišnekėčiau su juo. Įsivaizduokite, juk man reikia pasišnekėti, o čia su kitais vyrais ir damomis vaikšto ir mano vyras. Jeigu garsiai kalbėsiu, mano balsas gana skardus, tai jis viską girdės. O jeigu ar vėduokle mojuosiu, jis nieko negirdės ir nieko nematys. Kalbėsiu taip, kaip kalbėta vėduoklėmis visoje Europoje. Jeigu ateidavo vyriškis ir dama lėtai lėtai išskleisdavo vėduoklę ir lėtai lėtai vėduodavosi, tai reiškia „kalbėkite kalbėkite, man jūsų draugija maloni“. Jeigu nemalonu bendrauti, dama greitai išskleisdavo vėduoklę ir greitai vėdindavosi, tai reiškė, kad prašome mane palikti“, – tokios tos vėduoklių kalbos paslaptys. O štai vyrai puošdavosi kaklaskare. Jos užsirišimo būdų yra ne vienas. Demonstruodama vieną iš jų, ponia Roma nusijuokia patvirtindama, kad tokiu kaspinu puošėsi ir katinas Leopoldas iš vaikystės animacinio filmuko.
Muziejuje be tokių smagių edukacijų pasakojama ir Šilutės krašto bei Hugo Šojaus ir jo vaikų istorija. Šiuo metu ten galima apžiūrėti ir parodą iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos.