Balandžio 1 dieną, prieš 171 metus, Klaipėdoje gimė vokietis, kurio didžiausia gyvenimo aistra tapo lietuvininkų kultūra. Turtingas Vokietijos imperijos pilietis, gyvenęs su angle žmona krašte, kuriame nyko lietuvių kalba, pats mokėsi ja kalbėti ir rašyti, rinko lietuviškas pasakas, savo namuose įkūrė kraštotyros muziejų, po kurį išdidžiai vedžiojo Basanavičių, Smetoną ir mokslo vyrus iš užsienio. Apie nepaprastą Hugo Šojaus asmenybę jo gimtadienio proga papasakojo šilutiškė Roza Šikšnienė.
„Dauguma dvarų pokariu buvo suniokoti ir išgrobstyti. Ne išimtis ir Šojaus dvaras Šilutėje. Sovietų armija per kelias savaites jį pavertė šiukšlynu, sunaikino daug unikalių krašto relikvijų, kurias taip aistringai ir kruopščiai saugojo dvarininkas”, – pasakojimą pradeda Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vadovė R. Šikšnienė. Muziejus restauruotame dvare įsikūrė vos prieš metus.
Tautiniai drabužiai – autams
Hugo Šojaus gimtadienį paminėjote nauja jo šeimos nuotraukų ekspozicija. Pirmiausiai papasakokite, kur atradote šias nuotraukas.
Daugiausiai jų padovanojo dvarininko proanūkis Ralfas Šojus, gyvenantis Vokietijoje. Dalis buvo likusi dvare. 1935 m., kai Hugui Šojui sukako 90 metų, miestiečiai jam padovanojo albumą. Šis albumas buvo išsaugotas.
Ar Šojaus palikuonių likę Lietuvoje?
Yra tam tikrų spėjimų, tačiau tikslių duomenų nėra. Visi „patvirtinti” palikuonys gyvena Vokietijoje. Palaikome su jais ryšį, kitąmet laukiame jų apsilankant muziejuje.
Per kokį stebuklą dvare išliko Šojaus albumas, kiti asmeniniai daiktai ir jo paties rinkti istoriniai krašto eksponatai?
Iš tiesų – per stebuklą. Dauguma dvarų po karo buvo suniokoti, išgrobstyti. Ir Šojaus dvare sovietų armija sunaikino daug eksponatų. Senąsias skaras, drobules, juostas, tautinius drabužius kareiviai naudojo autams. Iš čia buvusių 2000 tautinių juostelių liko 18… Jos tiko autams surišti. Gerai, kad kariai dvare išbuvo palyginti neilgai – apie porą savaičių.
Po karo dvaras buvo nacionalizuotas. Vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas toks Horstas Toleikis iš Vilniaus. Jis mokėjo lietuviškai ir vokiškai – galėjo susikalbėti su vietiniais gyventojais. Užėjęs į dvarą išdaužytais langais pamatė liūdną vaizdą, galima sakyti, šiukšlyną. Horstas pasikvietė savo pusbrolį Martyną Toleikį iš Klaipėdos ir paskyrė jį preparatoriumi – muziejaus tvarkytoju. Šis sutvarkė, nuvalė eksponatus, sunešė į du kambarius ir užrakino. Taip jie ir buvo užrakinti iki 1948 metų. Dvaras perėjo Lietuvos mokslų akademijos žinion.