Rudeninės paukščių medžioklės pamaryje – šauliai taikėsi į slankas, bet krito oželinis nykštukas

Negyvą oželinį nykštuką pažliugusiose pievose netoli Svencelės kaimo aptiko ir nufotografavo viena migruojančius paukščius pamaryje stebėjusi ornitologė. Apie savo radinį ji iškart pranešė Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovui klaipėdiečiui Juliui Morkūnui.

„Tai išties oželinis nykštukas, įrašytas į Raudonąją knygą, nykstantys paukštis. Lietuvoje šie sparnuočiai yra saugomi,  draudžiama juos medžioti. Gal šauliai jį supainioti su kitais paukščiais, kuriuos galima medžioti – taikėsi į slankas, o nušovė oželinį nykštuką. Kodėl taip atsitiko, galime tik spėlioti“, – kalbėjo J.Morkūnas.

Mergina matė po šlapias pievas su šautuvais klampojančius medžiotojus, jų automobilius su užsienietiškais numeriais, šalia bėgiojo palaidi šunys. Nušautą oželinį nykštuką ji atrado ties Nemuno deltos regioninio parko riba. Virš šios valstybės saugomos teritorijos driekiasi paukščių migracijos takai.

„Pamario gyventojai, rudenį išvydę svetimšalius medžiotojus su šunimis, jau nesistebi – miškuose ir pievose jie baido paukščius, ūbauja, pokši šūviai. Ar šaulius kas nors juos lydi, kontroliuoja, ar žinoma, kiek ir kokių paukščių jie nušauna, kokius laimikius deklaruoja pildydami medžioklės lapus?“, – nerimavo J.Morkūnas.

Oželinis nykštukas (Lymnocryptes minimum) – vos 19 centimetrų ilgio 90 gramų sveriantis tilvikinių šeimos paukštis. Gyvena pelkių klampynėse, šlapių miškų pakraščiuose, lizdus suka ant žemės, padeda keturis gelsvai rusvus kiaušinius. Pabaidytas slapukaujantis sparnuotis toli neskrenda, tuo pat nusileidžia –  nesunku jį nušauti.

Kitus Lietuvoje gyvenančius tilvikinius paukščius (slankas ir perkūno oželius) leidžiama medžioti rudenį nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos. Slankos – medžiotojams patogesnis taikinys nei sprindžio ilgio oželiniai nykštukai. Šie ilgasnapiai paukščiai aksominėmis plunksnomis išauga iki 33-38 centimetrų ilgio, sveria 210-460 gramų.

Vietinius medžiotojus labiau vilioja stambesni laimikiai – šernai, stirnos, briedžiai. Kurapkos dydžio tilvikiniai paukščiai jų nedomina. Priartėję prie vandens telkinių lietuviai dažniausiai taikosi į ten nardančias laukines antis ir žąsis. Pavasarinės slankų medžioklės Lietuvoje uždraustos.

Svencelės apylinkėse slankas ir perkūno oželius tikriausiai šaudė italai, iš anksto susitarę su miškų urėdija arba su vietiniais Šilutės rajono medžiotojų būreliais, organizuojančiais komercines paukščių medžiokles jiems skirtuose plotuose. Klaipėdos rajono miškus ir pievas pamėgo ispanai.

Pamiškių krūmynuose ir kemsynuose nušautų slankų neatrasi be dresiruotų šunų. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, rudeninės paukščių medžioklės leidžiamos tik su šunimis. Užsieniečiai specialiais automobiliais į pamarį atsigabena ir savo keturkojus draugus.

„Šunys galėjo neužuosti arba nuskuosti šalin, nepastebėję žolėje gulinčio mažo oželinio nykštuko. Akivaizdu, kad retas ir saugomas paukštis nušautas per medžioklę“, – tuo nė kiek neabejoja J.Morkūnas.

Paukščiai medžiojami ir Ventės (Šilutės r.) apylinkėse, kur veikia dar 1929 metais Kauno universiteto profesoriaus Tado Ivanausko įkurta ornitologinė stotis. Ši vietovė – viena didžiausių migruojančių sparnuočių kryžkelė Baltijos pajūryje. Rudenį ir pavasarį virš Ventės rago per parą praskrenda iki milijono paukščių.

„Rudenį atvykę svečiai iš užsieniošalių apsistoja gražioje vietoje prie pat  Kuršių marių –  keturių žvaigždučių viešbutyje su terasa  „Ventainė“. Ten jie laiko savo visureigius, šunis. Dieną braidžiodami po pievas medžioja slankas, pradžioje net ir vieversius pyškindavo. Nežinau, kodėl italai taip pamėgo Ventę, gal pas save visus paukščius jau iššaudė?“, – stebisi Ventės rago ornitologinės stoties vadovas Vytautas Jusys.

Ventės rago ornitologinė stotis garsėja didžiausiomis Europoje originalios konstrukcijos zigzaginėmis paukščių gaudyklėmis, čia įrengta migruojančių paukščių ekspozicija. Per metus čia sužieduojama 60-100 tūkst. praskrendančių ir vietinių populiacijų paukščių.

„Kaip vertiname draustinio pašonėje užsieniečių atrastus naujus paukščių medžioklės plotus?, – klausimą pakartojo ir nusišypsojo V.Jusys. – Mes sparnuočius žieduojame, tiriame migracijos kelius, o atvykėliai juos šaudo, bent jau retų rūšių pasigailėtų. Lietuvoje nyksta pelkės, durpynai, kertami miškai – siaurėjant natūralių buveinių arialui, paukščių nedaugėja“.

Ne visi Ventės rago stotyje sužieduoti ir paleisti į laisvę strazdai, vieversiai, devynbalsės, kitokie migruojantys paukščiai nuplasnoja iki žiemojimo vietų – vieni pakeliui žūsta, kiti nušaunami, kai skrenda virš Europos šalių arba Afrikos. Padoresni šauliai apie paženklintus laimikius informuoja ornitologus.

„Po tokių pranešimų nejučia apninka prieštaringi jausmai, nebežinai ką ir galvoti – atrodo, kad čia, Ventėje, žieduojame  gyvuosius taikinius, kurie tampa kepsniais medžiotojams“, – kalbėjo V.Jusys.

Smulkiųjų paukščių medžioklė lietuviams žinoma tik iš senolių sakmių ir padavimų apie gardžius lakštingalų liežuvėlius, kurių niekas neragavo. Tuo tarpu italams, prancūzams, ispanams, serbams tai nuo seniausių laikų – romantiška pramoga, laisvalaikio užsiėmimas, netgi nacionalinis sportas.

Kai kuriose šalyse paukščių medžioklė pastaruoju metu įgavo sveiku protu sunkiai suvokiamus mastus. Pavyzdžiui, Maltoje arba Kipre medžiotojai, gudriai dangstydamiesi Europos Sąjungos paukščių apsaugos direktyvomis, be atrankos pyškina į viską, kas tik skrenda ore.

Libane, Egipte, Tunise sparnuočiai ne tik šaudomi, bet ir gaudomi tinklais, kitokiais įmantriais prietaisais, klijais ištepami medžiai – prilipusius lengviau nušauti. Šiaurės Afrikoje paukščių medžioklės beveik nekontroliuojamos, nesilaikoma kvotų, pateikiama iš piršo laužta, tikrovės neatitinkanti informacija.

Viduržemio jūros regione, kur žiemoja ir Lietuvoje perintys paukščiai, kasmet nušaunama milijonai sparnuočių. Medžioklių vietas stebinčios tarptautinės organizacijos, žalieji apibūdina jas kaip „karo zonas“, kur žiauriai naikinami rožiniai flamingai, stepinės linės, kiti sparčiai nykstantys paukščiai.

Pajūrio regioninio parko (PRP) direkcijos vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis stebisi, kad paukščių medžiotojams iš užsienio Lietuvoje geriau nei savo namuose: „Pas mus  jau sukasi ištisa aptarnavimo industrija – tarpininkai, susitarę su vietiniais medžiotojais, organizuoja atvykėlių grupes, apgyvendina jas kaimo sodybose, moteliuose“.

Ispanijos medžiotojų šūviai neseniai aidėjo Veiviržėnų miške (Klaipėdos r.) Po medžioklių svečiai smagiai leidžia laiką, kepsninėse spirgina išdarinėtus paukščius. Tiesa, svečiai kartais sudrumsčia vietinių gyventojų ramybę. Šilutiškius buvo išgąsdinę Ventėje iš aptvarų ištrūkę užsieniečių atsivežti šunys.

„E.Paplauskis mano, kad atvykėliai šaudo ne tik į slankas ir perkūno oželius: „Kaip atskirti  į orą kylančius pabaidytus sparnuočius – pliekia į visus be atodairos ir pildosi savo krepšius. Laukuose ir pakrūmėse nesurankioti paukščiai tampa grobiu lapėms, kiaunėms, mangutams – nebelieka jokių pėdsakų. Kontroliuoti paukščių šaudytojus nelengva, nelabai kas nori tuo užsiimti“.

Vis daugiau žinių apie paukščių medžiokles Klaipėdos apskrityje sulaukiantys aplinkosaugininkai baiminasi dėl perkūno oželių, mažėjančių kaip ir kurapkų, kurių medžioti nebegalima. Kurtinių ir tetervinų tuoktuvių giesmės mūsų miškuose nebeskamba – šiuos retus, beveik išnykusius paukščius bandoma veisti nelaisvėje.

Lietuvoje leidžiamų medžioti sparnuočių sąraše yra šešios ančių (didžiųjų, rudagalvių, kuoduotųjų, rudgalvių ir dryžgalvių kryklių, klykuolių) dvi žąsų rūšys, slankos, laukiai, karveliai keršuliai, perkūno oželiai, pilkosios varnos, kovai, fazanai, kuriuos medžiotojai priskiria auginamiems, o paskui paleidžiamiems paukščiams.

Anksčiau medžiotos ne tik kurapkos, bet ir jerubės, įvairių rūšių tilvikai, vandeninės vištelės, karveliai purpleliai, krankliai ir šarkos. Senesni šauliai lyg pro miglą dar atsimena tetervinų ir kurtinių medžiokles. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje daugiausiai sumedžiojama didžiųjų ančių.

Klaipėdos gyvosios apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas didelės grėsmės paukščiams neįžvelgia: „Sužinoję, jog pažeidinėjamos medžioklės taisyklės, atliekame tyrimus. Pranešimų dėl nušautų saugomų paukščių dar negavome. Teko aiškintis tik dėl Ventėje po laukus lakstančių palaidų medžioklinių šunų“.

Šūviai į saugomus paukščius ar žvėris prilygsta brakonieriavimui. V.Marozas nemano, kad užsieniečiai slankų ir perkūno oželių medžiotojai to nežinodami be atodairos pyškina į visus sparnuočius: „Kas sumoka pinigus už medžioklės džiaugsmus svetimoje šalyje, vengia problemų, nenori atsidurti nemalonioje situacijoje“.

 V.Marozas nesiėmė spręsti ir apie komercinių medžioklių mastą, tai esą geriau žino  miško plotų šeimininkai: „Jie turi teisę pasikviesti į medžiokles kitų būrelių atstovus, taip pat ir užsienio šalių piliečius – įstatymai to nedraudžia. Visi privalo laikytis taisyklių – turėti leidimus, medžioti nustatytu sezono laiku tik su šunimis, nenaudoti neleistinų įrankių ir būdų, sąžiningai pildyti medžioklės dokumentus“.

Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas, žinomas gamtos fotografas ir ornitologas Marius Čepulis pavojaus būgnų dėl paukščių irgi nemuša: „Mums dar toli iki Viduržemio jūros šalių. Lietuvoje dėl istoriškai susiklosčiusių tradicijų paukščių medžioklės nepopuliarios, nušauname jų mažiausiai lyginanr su kitomis Europos šalimis“.

Ekologų teiginius apie mažėjančias paukščių populiacijas M.Čepulis vertina atsargiai: „Vienų rūšių sumažėjo, kitų padaugėjo. Kurapkų sumenko ne dėl intensyvios medžioklės – labiau įtakojo globaliniai klimato pokyčiai, agrarinė veikla. Daugiau kaip 90 proc. Lietuvoje sumedžiojamų paukščių – antys, o jų kol kas nemažėja“.

Tačiau įstatymų reikia laikytis medžiojant ir stambius miško žvėris, ir mažuosius laukų giesmininkus. Tuo įsitikino buvusi aplinkos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė, paviešinusi paukščių medžioklės, kurioje užfiksuoti sėkmingo, kaip ji pati sakė, „ančiavimo“ vaizdai.

Lietuvos ornitologų draugija sujudo, kai R.Vaitkevičiūtės feisbuke tarp demonstruojamų medžioklės trofėjų buvo pastebėti  į saugomų rūšių sąrašą įtraukti negyvi vandens paukščiai – viena smailiauodegė ir dvi pilkosios antis.

„Ar toks „ančiavimas“ yra sėkmė, tegul sprendžia ji pati, tačiau rūšių įvairovės būta išties neeilinės – ant žolės šalia sumedžiotų paukščių guli į Raudonąją knygą įtrauktos antys“, – R.Vaitkevičiūtę pliekė ornitologai.

Per vieną medžioklę, kurioje dalyvavo aplinkos viceministrė, nušautos trys saugomų rūšių paukščiai, tarp kurių smailiauodegė antis pripažinta nykstančia Europoje, o Lietuvoje pagal Tarptautinės gamtosaugos organizacijos (IUCN) kriterijus atsidūrusi ties išnykimo riba.

Išvardiję, kokias antis leidžiama medžioti ornitologai priminė, jog Lietuvoje aptinkama ne viena dešimtis šios rūšies paukščių, kuriuos šaudyti draudžiama, stebėjosi, kad medžiotojai nemokomai pažinti į Raudonąją knygą įrašytus sparnuočius.

Dėl trijų nušautų ančių įsiplieskęs ekologinis ir tarnybinis skandalas ornitologams sukėlė rimtų abejonių dėl R.Vaitkevičiūtės kompetencijų paukščių apsaugos ir jų medžioklės srityse.

„Ančiavimas“ sietas ir su tuomečio aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos įteisinta nevaržoma visų žuvilesių paukščių medžiokle žuvininkystės tvenkiniuose, o tai, pasak ornitologų, prieštarauja ne tik ir Lietuvos, bet ir Europos gamtosaugos įstatymams.

Kažkada žąsys Romos imperiją apsaugojo nuo priešų išpuolių, bet antys sužlugdė R.Vaitkevičiūtės karjerą aplinkosaugos sistemoje – Medžioklės tarybai vadovavusi viceministrė turėjo traukti iš atsakingų pareigų.