Rudeninių puokščių gausybėje ir pyragų saldume sužibo ir Kintų perlai

lygiadienis juodeskosŠeštadienį saulės apšviesti kintiškių ir svečių keliai vedė į senąją Kiminių sodybą, kurios šeimininkai kvietė kaip tikriems lietuvininkams paminėti rudens lygiadienį. Mirgant susirinkusių gaspadinių tautinių drabužių raštams, šios varžėsi, kuri gi skaniausią, širdį gebantį apsaldinti pyragą iškepė. O savo darželį nuolat prižiūrinčiosios nuo anksčiausio ryto skynė dailiausias gėles, rinko rudeninius lapus ar cukiniją iš daržo nešėsi, arbūzą skaptavo, kad tik jos vardas nuskambėtų kaip gražiausios puokštės kūrėjos…

Svečius sukvietę sodybos šeimininkai Juodeškos atskleidė, kad ne tik rudens lygiadienis tądien atkeliavo į jų sodybą: derliaus šventės metu perlais sužibėjo jų vestuvių metinės. Tad muzikantai, nuo linksmybių prakaito išpilti, iš širdies liejo vestuvines dainas, nepamiršo nė vieno sušalusio svečio pašokdinti, į vakaro žaidimus įjungti.

Lūžo skūnios stalai

Senojoje Kiminių sodyboje tądien lietuvininkų šnekta prabilusi Vaida Galinskienė rudens lygiadienio šventę pradėjo susirinkusiesiems pasakodama apie lietuvininkų papročius. Rudens lygiadienis, pasak senolių pastebėjimų, dažniausiai būdavo graži diena. Rodos, išminties prisisėmę senoliai ir šį kartą neapsiriko, nes po lietingos savaitės būtent šeštadienį saulė spinduliais ir gražiu oru palepino, kitą dieną vėl užleisdama vietą debesims ir lietui.

Pagal pagoniškuosius papročius, lygiadienį žmonės pasitikdavo  aukodami gyvulius, žemei už vasaros ir rudens derlių dėkodami. Kaip pasakojo V.Galinskienė, jeigu senieji lietuvininkai ir neaukodavo tikrų gyvulių, tai bent simbolinę auką surengdavo: pasigamindavo gyvulių iškamšas iš šiaudų ir per šventę jie kaip fakelai dangų nušviesdavo. lygiadienis meskutesTaip rytprūsių krašto gyventojai atiduodavo žemei tą, ką iš jos ir gavo.

„Mes esame savo laikmečio vaikai, todėl nei gyvulius aukojame, nei šiaudinukus deginame. Bet nepaminėti šventės negalime, tad ant stalo sukrovėme tai, kas rudenį mūsų akį labiausiai džiugina – įvairiausias gėles. Dar stalą papuošė ir tai, ką turime skaniausia. O skaniausi mūsų krašte nuo amžių amžinųjų – tai šeimininkių pyragai“, – su derliaus švente supažindino renginio vedėja.

Nuo suneštų vaišių skūnioje (daržinėje) lūžo stalai, tačiau dar prieš gomurius pyragais lepinant ir vertinant, kuri gi gaspadinė geriausia, reikėjo ir Dievo palaiminimą gauti. Tad Kiminių namus ir rudens gėrybes malda bei giesme apgaubė, kaip nuo seno krašte įprasta, dviejų tikėjimų kunigai – katalikų ir evangelikų liuteronų.

O po maldos kintiškiai galėjo ramia sąžine į linksmybes įsisukti: etnografinis ansamblis iš Šilutės „Ramytė“ poras šokti kvietė, o ką labiau pietūs nei šokiai viliojo, tas sukinėjosi prie 12 pyragų kvepiančių stalų. Šeimininkės, skubėdamos į šventę ,ne tik apie smaližius, bet ir apie rimtesnio maisto mėgėjus pagalvojo: taip stalą papuošė išskaptuotame moliūge sukrauta tik iš miško pririnktų grybų mišrainė, tarp gėlių patogiai kaip puokštė įsitaisė naminis sūris.

Lietuvininkų vestuvės – su meškomis

Vaišes išragavę, skonio receptorius pralavinę susirinkusieji nusprendė, kad rudeniškiausio pyrago vardo tądien nusipelnė medikės ir Šilutės Audronės Pikžirnienės slyvų kepinys. Šventės metu spręsta, kuris gi pyragas sveikata labiausiai spinduliuoja bei kaip puikus energijos šaltinis veikia. Tokiu pyragu susirinkusiuosius vaišino 15-metė Augustė Ežerskytė. Pasirodo, receptą ji gavo iš savo 80-metės tetos, kuri buvo ilgametė virėja Vokietijoje. Tad merginos iškepta moliūgų pyrago pynė ne tik sveikata, bet ir ilgaamžiškumu, recepto paslaptimi, perduodama iš kartos į kartą, spinduliavo.

lygiadienis sveciaiOriginaliausio pyrago titulą pelnė Valčiukų ir Bukavickų šeimų kepinys, kuriame sudėta net dviejų gaspadinių meilė.

Kafijos ir tijos (kavos ir arbatos) kvapams kutenant nosį, folkloro dainininkai stengėsi kiekvieno ausis dainų žodžiais paliesti. O šios skambėjo apie mūsų krašto mandras mergeles ir jų raudas, kad bernelis ne toks geras pasitaikė, kokį jai žadėjo.

Ruduo – vestuvių metas, todėl Kiminių sodyboje šventišką atmosferą kūrė ir žaidimai, į kuriuos įjungė iš Klaipėdos atvykęs folkloro ansamblis „Aitvaras“. Klaipėdiečiai demonstravo, kaip lietuvininkų vestuvėse meškos siausdavo, kokias išdaigas šios krėsdavo.

Tad, kaip Vilniaus elitas viešbutyje linksminasi su cirke dresiruojama meškute, taip ir kintiškiai gali pasigirti, kad šeštadienį ir jiems teko pašokti net su dviem meškomis. Nors atvytos meškos rideno medaus pilnas statines ir jas atvedęs dresuotojas ore botagu vis pliaukštelėdavo, tačiau tokia dresūra gyvūnų mylėtojų pasipiktinimo neturėtų sukelti. Mat šios meškutės – tai veidus ūsiukais išsipaišiusios ir į rudus kailius įsisukusios merginos, atnešusios tikrą džiaugsmą ne tik mažiesiems šventės dalyviams. Susidomėję į jas žvelgė ir juokėsi šokdami kartu ir suaugusieji.

Svečiai iš Klaipėdos rodė, kokius vestuvinius žaidimus lietuvininkai rengdavo. Jie pasiimdavo kokį daiktą ir iš jo sukurdavo dešimtis žaidimų. Taip didelė medinė pasaga tapdavo kaip skylė, pro kurią reikia pralįsti pažeme, bet žemės nepaliečiant, o vėliau – ir sūpynėmis vaikams. Galiausiai, apvertęs pasagą aukštyn „kojomis“, „Aitvaro“ vadovas kaip briedis su ragais išdidžiai pro svečius pražingsniavo.

Tautiškai apsirėdyti – puikus jausmas

Skubėję į Derliaus šventę rytprūsių krašto gyventojai turėjo ir apsirengti ne kaip „kožną“ dieną. Merginos pynėsi vainikėlius, ramunėlėmis puošėsi plaukus, moterys ir vyrai iš spintų traukė tautinių drabužių detales ar net visus kostiumus. Ne be reikalo šventės organizatoriai prašė ateinančiųjų taip pasipuošti – kiekvienas vėliau pripažino, kad būti tautiniais drabužiais pasipuošus – jausmas toks puikus, jog galėtų jie ir kiekvieną dieną taip vilkėti.lygiadienis

„Beje, lietuvininkai, jūs ne tik gražiai, bet ir turtingai apsirėdę. Toks kostiumėlis apie 3 000 litų atsieina!“, – teigiamai įvaizdį vertino V.Galinskienė.

Į savo sodybą visus priėmusi Audra Juodeškienė džiaugėsi ne tik tuo, kad kiekvienas noriai rengėsi tautiškumą parodančiais drabužiais, bet ir dėl to, kad sužinojo, jog mažieji vaikai už rankų tėvelius tempė į šventę tam, kad galėtų tautinius kostiumus pažiūrėti. O kostiumai buvo ne vien lietuvininkų kraštą reprezentuojantys: svečių šurmulyje sukiojosi ir iš Dzūkijos atkeliavusi moteris.

„Oi, Dzievuliau, aš nesitikėjau, kad beuogaudama ir grybaudama Dzūkijos miškuose, atklysiu iki čia… Rinkau miško gėrybes ir žiū – jau prie marių atsiradau…“, – šventės dalyviams pasakojo tautiškiausiai apsirengusiosios nominaciją pelniusi moteriškė.

Rudens puokštės – iš arbūzų ar cukinijų

Kas grybus ir uogas rinko, o kas nuo ryto savo darželyje vaikščiojo, originalią puokštę stengėsi sukurti, gražiausias savo gėles parodyti. Išradingumo šeimininkėms netrūko – puokštes papuošė ne tik gėlės, bet ir iš daržo atnešti cukinija, arbūzas, kurio viduje – geltonas žmogeliukas, pro gėles žvitriomis akutėmis spiginantis.

Kintų moterys tą dieną į Kiminių sodybą sunešė 19 įvairiausių rudens puokščių. Visos liko pastebėtos – renginio organizatoriai prasitarė, kad iš susirinkusiųjų visos puokštės bent po vieną balsą gavo. Tačiau iš gražiausių reikėjo išrinkti gražiausią.

Originaliausios puokštės vardą pelnė išpjaustytas gėlėtasis arbūzas, kurį kūrė Elma Petniūnienė. Rudeniškiausios puokštės titulas skirtas rudens spalvomis spinduliuojančioms Liucijos Jurkūnienės gėlėms. O spalvingiausią, dar vasarą primenančią puokštę atsinešė Gabija Bielickienė.lygiadienis puokste

Kiekvieną puokštę kūrusią moterį sodybos šeimininkė vėliau pakvietė ir kelis jurginų gumbus iš jos daržo pasikasti, kad jų darželis kitąmet dar spalvingesnis būtų.

Po truputį tolstant šventės aidams, dainoms nutilus, buvo patenkintas vietinius visą dieną kamavęs smalsumas. Jie vieni kitų vis klausinėjo, kodėl ryte juos į mišias kvietė taip garsiai skambantys varpai, kodėl kunigai laimino sodybą, kaip šeimininkai sugalvojo šventę tokią surengti, kodėl vestuviniai žaidimai ten vyko ir dainos apie jungtuves skambėjo – gal kokia kita ypatinga proga yra, ne tik rudens lygiadienis?

Ogi, pasirodo, Kiminių sodybos gaspadoriai tądien šventė savo perlines vestuves.

O puikios nuotaikos pasikrovusiems kintiškiams sodybos šeimininkai žadėjo tokią šventę Kintuose paversti tradicija: „Daug čia dirbome, triūsėme, statėme, griovėme – jūs visi tai matėte… Galų gale nusprendėme, kad laikas jau sustoti, pasidžiaugti, rudens derliaus šventę paminėti. Norėjome ir jums leisti atsipalaiduoti kartu, nes kiekvienas mus palaikėte, patarimus dalinote.

Tikiuosi, kad ateityje turėsime ne vieną panašų renginį, kur visi, pabuvę čia kartą, norėsime ir vėl ateiti pasilinksminti, į tautinius akcentus pažiūrėti, apie senąsias tradicijas išgirsti. Nuo šiol visada rudens lygiadienį švęsime kartu!“

 Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.