Ruošdamosi Rasoms moterys mokėsi pinti vainikus (foto)

edukacines jonines 2Likus kelioms dienoms iki Joninių Šilutės kultūros ir pramogų centro antro aukšto fojė virto žydinčia, kvepiančia pieva. Į edukacinį seminarą susirinkusios moterys ir merginos mokėsi pinti Kupolės vainikus. Kol mikliai dirbo rankos, apie gražiausios vasaros šventės tradicijas papasakojo tautodailininkė Angelė Rauktienė.

Graži kupoliavimo tradicija

Anksčiau tikėta, o ir dabar daug kas tebegalvoja, kad į Joninių šventę, kuri vadinta Rasomis arba Kupolėmis, švenčiantieji drauge su vainikais susinešdavo ir visą juose slypinčią žolynų magiją. Dabar vainikais puošiasi tik žmonės, o anksčiau, pavyzdžiui, per Sekmines jais dabindavo ir gyvulius. Tikėta, kad jie taps ramūs ir ganomi laikysis krūvoje.

Saulės laidą su saulės tekėjimu degančiais laužais jungiančiai trumpiausiai metų nakčiai merginos ruošdavosi itin atsakingai. Itin svarbu būdavo tinkamai kupoliauti. Daugelyje Lietuvos vietų kupolės darytos iš gelsvai mėlynų gėlių – paprastųjų kupolių.

Mažojoje Lietuvoje kupole vadinta iš 27 skirtingų augalų padaryta puokštelė.edukacines jonines 3

A.Rauktienė pasakojo, kad rinkti žolynų merginos eidavo būreliais, ir rinkdavo juos principu „tris kart devyni“. Žoleles ir gėles reikia rinkti trijose vietose – pievoje, pamiškėje ir nuo statesnio šlaito. „Nuėjusios į pievos pakraštį, ženkite devynis žingsnelius ir sustojusios nusiskinkite visas gėles ir žoleles, kurias toje vietoje randate. Tą patį reikia daryti ir pamiškėje, ir prie šlaito“, – mokė tautodailininkė.

Tuomet visus susirinktus augalus reikia padalinti į dvi dalis – iš vienų nusipinti vainiką, kitus – surišti ir pasidaryti puokštelę.

Bernai švęsti Kupolinių irgi rinkdavosi gražiai pasipuošę, bijūno žiedais pasidabinę. Būtent šios gėlės žiedas mergelėms leisdavo suprasti, kuris iš vaikinų jau yra savo širdį kažkam pažadėjęs, o kuris tą vienintelę dar tik tikisi susirasti. Laisvi bernai bijūno žiedu papuošdavo kepurę, užimti – švarko atlapą širdies pusėje.

Tačiau tautodailininkė pasakojo, kad drąsesni padūkėliai ir viliokai bijūno žiedelį kur kas pikantiškesnėje vietoje įsismeigdavo – žemiau juosmens, į pravirą kelnių praskiepą. Švarku susisiautę pro kaimo plepėtojas gražiai praeidavo, o nuėję į jaunimą švarkus tolyn švysteldavo.

IMGP8517edukacines jonines 5
Paslaptinga ženklų kalba

Kadangi senesniais laikais prisipažinti jausmuose tiesiai šviesiai buvo neįprasta, jaunuoliai susikalbėdavo ženklų kalba. Tam puikiai pasitarnaudavo į Rasos šventę atsinešti žolynai. Jei vaikinas merginai įteikdavo į šventę atsineštą lauko gėlių puokštelę, tai būdavo ženklas, kad jam ši panelė patinka. Jei vaikinas patikdavo ir merginai, ji ne tik priimdavo puokštelę, bet savo ruožtu jo galvą papuošdavo bijūno žiedais ir rūtų šakelėmis apkaišytu vainiku. Jei bernaitis nepatikdavo, nuvarydavo jį šalin.

„Nagingesni bernai nudroždavo mažą verpstelę ar bent jau verpimo kuodeliui prie ratelio prisegti skirtą smaigelį. Ant jo pasmeigdavo puokštelę, kurią dovanodavo patinkančiai merginai. Gavusi tokią puokštelę ant pagaliuko, mergelė ją įsismeigdavo į savo surinktus gėlynus“, – pasakojo A.Rauktienė.

Be abejo, atsitikdavo ir taip, kad merginos likdavo tik su savo puokšte gėlių. Tuomet jos keliaudavo burtis. Nuėjusios prie sauso medžio bandydavo ant šakų užkabinti aukštyn svaidomus vainikus. Jei vainikas užkibdavo iš pirmo karto, tai reiškė, kad panelė antrą pusę susiras dar šiemet.
thumb edukacines jonines 1
Pasak tautodailininkės, Rasos šventę pagrįstai galima vadinti ir vaisingumo švente. Nes praėjus lygiai devyniems mėnesiams, kartu su grįžtančiais gandrais pagausėdavo ir daugelis šeimų.

Kvepėjo pyragas ir arbata

Klausydamosi pasakojimo apie gražias Kupolinių tradicijas ir Žemaičių Naumiesčio liaudies kapelos atliekamų kūrinių, į edukacinį užsiėmimą sugužėjusios moterys pynė savo vainikus. Procesas užtruko ilgokai – apie pusantros valandos. Jiems sunaudotos ir beveik visos turėtos žolelės, gėlelės, tad vainikai gavosi įvairių spalvų ir stiliaus – melsvi, gelsvi, rausvi, mažesni ir didesni, vešlesni ir kuklesni.

Iki pat seminaro pabaigos A.Rauktienė neatskleidė paslapties, kad visos pynėjos su savo vainikais dalyvaus konkurse. Kai gražūs ir širdžiai mieli meno kūrinėliai buvo išstatyti parodai, juos vertinti ėmėsi tautodailininkas Vytautas Rauktys. Labiausiai patikusių vainikų autores tautodailininkas apdovanojo čia pat išdrožtomis medinėmis gervelėmis. Kai kas gavo ir paguodos prizų – medinių švilpynių.

Vėliau tautodailininkė parodė, kaip iš šieno pasigaminti kregždes, kurios gali būti puiki namų ir stalo puošmena, ir pakvietė pasivaišinti baltu gardžiu pyragu, mėtų arbata ir pirmuoju šių metų medumi, kuriuo vaišino V.Rauktys.

 Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

joomplu:5593

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.