Salos etnokultūros ir informacijos centre atidaryta pirmoji dviejų moksladraugių – šilutiškės Nijolės Rimkuvienės ir vilnietės Tatjanos Marozienės mezginių paroda „Rudens fantazijos“.
Parodą galima aplankyti iki spalio 27 dienos.
Daugeliui lietingi rudens vakarai nėra mėgstamas laikas, sukelia nostalgiją, tačiau lietingą penktadienio popietę Salos etnokultūros ir informacijos centre buvo itin miela – būrelis moterų gėrėjosi spalvingais, minštais, jaukiais mezginiais: megztiniai, megztos kepuraitės, šalikai ir kiti rankdarbiai užpildė baltas Salos etnokultūros ir informacijos centro galerijos erdves.
„Nijolę pažįstu daug metų. Ji visad atrodė išskirtinė dėl aprangos – megzti drabužiai, šalikai, kepurės. Prieš porą metų įsikalbėjus sužinojau apie jos pomėgį megzti. Tada pakviečiau surengti mezginių parodą“, – sakė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė, pristatydama N.Rimkuvienę.
T.Marozienė į savo mezginių parodą atvykti iš Vilniaus negalėjo, tačiau pasinaudojusi šiuolaikine kompiuterine technika, akies krašteliu galėjo žvilgtelti į čia susirinkusius rankdarbių mėgėjus ir palinkėjo gero pasibuvimo.
N.Rimkuvienei teko atsakyti į renginio vedėjos Sonatos Verbučianskės klausimus.
Parodoje eksponuojami mezginiai sukurti per vienerius metus. Pirmąjį mezginį – liemenę – parodos autorė numezgė dar būdama penktokė.
Kaip gimsta darbai? „Dvidešimt penkis kartus išardai, dvidešimt šeštą kartą numezgi“, – juokavo N.Rimkuvienė.
„Mezgimas skatina tobulėjimą. Mezgu ir matau – siūlai ne tie, virbalai ne tie, raštas ne tas. Mano darbai – tik vienetiniai. Parduotuvėje tokių darbų nepamatysit. Idėjų semiuosi internete, mezgimo knygų, iš draugų. Megzdama pirmiausia galvoju apie modelį, sezoną. Mezgimas įtraukia kaip akivaras, jei neišeina, einu indų plauti“, – mintimis dalijosi N.Rimkuvienė.
