„Eicho, Eicho, Eicho…“, – taip pašaukus nedelsdamas per pievą atskuba įstabiais ragais pasidabinęs elnias, paskui save vesdamas tiesiog Mama pavadintą patelę bei visą pulką didesnių ir mažesnių palikuonių.
Įkandin risnoja ir ne mažesnis pulkas dar dailesnių dėmėtų stirniukų – danielių. Visi apspinta rankas ištiesusį šeimininką, kuris paskubomis jiems dalija obuolius, morkas, duoną, salotas ir kitus gardumynus. Tiems, kurie nesugeba prasibrauti pro gentainių minią, gardėsius jis meta tiesiog pievon, ir jų čia akies mirksniu nebelieka…
Toks vaizdas žavi visus, kam bent kartą teko lankytis Rusnės saloje, Vorusnės kaime gyvenančio Seimo nario Remigijaus ŽEMAITAIČIO ūkyje.
Banda „laikosi“ Biblijos įsakymų
Elnius ir danielius auginantis R.Žemaitaitis pasigėrėti savo augintiniais mielai leidžia kiekvienam smalsuoliui – ir pažįstamam, ir nelabai, o kartu papasakoja daugybę įdomybių apie jų elgesį ir tarpusavio santykius.
Visi, kurie turėjo tą galimybę, Vorusnę palieka kupini gerų emocijų – gražuoliai elniai ir danieliai nepalieka abejingų.
Svetingai savo ūkyje pasitinkantis R.Žemaitaitis pasakoja, jog auginti šiuos taurius gyvūnus sumanė neatsitiktinai: tiesiog rinkosi tokius, kuriems reikėtų minimalios priežiūros, mat darbas Seime neleidžia daug laiko atiduoti ūkiui.
Pirmieji trys taurieji elniai, tarp jų – tas pats Eicho, šilutiškio Seimo nario žemėse atsirado prieš 4 metus. Netrukus atsivežė danielių, o ilgainiui prie namų 6 ha plote besigananti banda išaugo iki 7 elnių ir daugiau nei pusšimčio danielių.
Visi gyvūnai labai jaukūs ir draugiški, karų tarpusavyje nekelia, tačiau tam tikrą hierarchiją Eicho visgi priverčia išlaikyti. „Jie laikosi Biblijos įsakymų: kad tėvas turi pavalgyti pirmasis, o kiti šeimynykščiai – tik po jo“, – juokiasi R.Žemaitaitis. Ir pasakoja, jog priekinės patino kojos spyriu gali būti pavaišintas kiekvienas „vaikas“ ir net patelė, jei lenda prie ėdesio, kol Eicho dar nepasisotinęs.
Ypatingais mitybos įpročiais išsiskiria elnių šeimos Mama, o pats šeimininkas ją vadina ir „mandra“, ir „vagilka“. Mat elnė yra tokia smaližė, kad užuodusi mėgstamiausią savo skanėstą – obuolį – nevengia kišti nosį ir į šeimininko kišenę. Buvo atvejų, kai duoną ir šeimos vyresnėlio Vakario paliktus riestainius ji nugvelbė net nuo automobilio sėdynės, tiesiog įkišusi galvą per langą.
R.Žemaitaitis pasakoja prieš kurį laiką pastebėjęs, jog stebėtinai greit dingsta gretimame aptvarėlyje apgyvendintų ančių pašaras. O vieną vakarą pamatė, kad elnių vyriausioji guli prie šių paukščių namelio ir įkišusi galvą vos per 30 cm skersmens skylę naikina antims pabertus grūdus…
Mama pateisina ir mandrosios vardą: ji nė apsirikusi nepakels nei duonos riekelės, nei savo mėgstamiausių kukurūzų ar kito ėdesio nuo žemės – maitinasi tik iš rankų. „Jai, matyt, per žema pasilenkti“, – šypsosi R.Žemaitaitis.
Danieliai raguotojo Eicho privengia, bet tik tol, kol nenukrenta jo ragai. O tada jau jie pasijunta aptvaro „gaspadoriais“ ir visada bando paėsti pirmieji.
O atokiausiai nuo visų ramiai rupšnoja dar ir dvi juodgalvės avelės.
Pavasaris – „krikštynų“ metas
Patys pavojingiausi yra pirmamečiai danieliai, pasipuošę dailiais ragučiais. Pasirodo, ši jų puošmena yra aštri it yla – ne vieną elnią jie jau taip subadė, jog šis nebeišgyveno. Danieliai nesunkiai persmeigia net kito gyvūno vidaus organus, tad šansų išgyventi šiam nebepalieka.
Aršios danielių kovos prasideda ir rujos metu – tuomet jie ypač pavojingi ir taip tranko vienas kitam kaukoles, kad už 400 m esančiuose namuose būnantys Žemaitaičiai puikiausiai girdi poškėjimą. Ne vieną jau ir rado praskelta galva… Žmogaus savo konkurentu danieliai nelaiko ir nepuola.
Gamtoje žmogui nepavojingi ir elniai, bet su gyvenančiais aptvare, pasak R.Žemaitaičio, verčiau išlaikyti atsargumą. Ypač – irgi rujos metu, kuomet konkurentu šie laiko net patelę glostantį žmogų…
Taika bandoje yra iki rujos meto. Šis laikas, anot paties R.Žemaitaičio, yra gražiausias, mat tuomet galima stebėti patinų elgesio pasikeitimus ir tokias kautynes, kurių metu net ragai lūžta. Tiesa, tik kitame aptvare, kuriame gyvena apie 100 elnių ir pusė jų yra patinai.
Elniai surengia ir tikrus koncertus – savo prikimusiais balsais riaumoja taip, kad ir už puskilometrio girdėsi.
O štai pavasaris ir vasaros pradžia aptvaruose – „krikštynų“ metas. Besilaukiančios patelės irgi turi savų elgesio niuansų, pavyzdžiui, atėjus metui vesti jos pasidaro guolį kur nors krūmuose ar aukštoje žolėje, ten paslepia ir jauniklį. Vaikščiodama po ganyklą patelė laikosi kuo toliau nuo guolio, kad neatkreiptų plėšrūnų dėmesio, o jauniklį susiranda ir jis motiną atpažįsta pagal kvapą ir garsus. Kitų patelių jauniklių elnės įprastai neprisileidžia.
R.Žemaitaičio bandoje buvo atvejis, kuomet susirgo ir nugaišo apsivaikavusi danielė, o jos mažylį išmaitino kita patelė.
Karštomis dienomis banda lenda į tvenkinį. Panirę iki galvos gyvūnai kurį laiką plūduriuoja, o atvėsę vėl lipa į krantą ir sugula saulėje. „Kaip žmonės Palangos pajūryje“, – įvertina R.Žemaitaitis.
Ir serga, ir priešų turi
Kalbai pasisukus apie ligas, R.Žemaitaitis irgi turi ką papasakoti. Pasirodo, bene pagrindinė laukinių gyvūnų liga – tam tikros kepenų kirmėlės, kurios, jei negydysi, greit gyvūną pragaišina.
Todėl augintiniai turi gauti daug šakų ir lapų, nes juose yra būtent šias kirmėles naikinančių medžiagų.
Turi jie ir priešų, vienas jų – lapės. Tiesa, elniai – puikūs sargai: pamatę prie savo kaimynių ančių teritorijos artėjančią rudąją, taip puola, kad net tvoros lūžta. O jei lapė įsėlina į aptvarą (mat jas vilioja danielių jaunikliai), suaugę patinai ir patelės specifiniu garsu pakelia tokį triukšmą, kad visi aplinkui žino jo priežastį.
Bet pačiu didžiausiu plėšrūnu R.Žemaitaitis vadina gandrą. Šis paukštis ne tik jaunus stirniukus ar kiškius aplinkinėse pievose naikina, bet ir kelių savaičių danielių jauniklius, sveriančius 7-8 kg, nesunkiai negyvai užkapoja.
Perka restoranai ir medžiotojai
Žinia, net ir šie taurūs gyvūnai auginami ne tik dėl estetinio pasigėrėjimo, bet ir mėsai. R.Žemaitaitis pastebi, jog žvėrienos poreikis Lietuvoje yra didelis ir kasmet auga, nes tai – net alergiškiems žmonėms tinkama mėsa. Todėl jis neretai sulaukia ir prestižinių sostinės restoranų virtuvių šefų vizitų, ieškančių žvėrienos, augintos užliejamose pamario pievose, kuriose vešli žolė auga ir be kenksmingų chemikalų.
Virėjai išsirenka dar gyvus gyvulius, ir nurodo, kiek gyvūnų jiems reikės ir kokiu metu jie turės būti sumedžioti, kad mėsa būtų geriausia. Mūsų pašnekovas pats stebisi, kaip šie profesionalai iš 5-6 elnių ir danielių mėsos pavyzdžių tiksliai pasako, kuris gabalas kokio amžiaus gyvūno, net – patino ar patelės. Taisyklė yra tokia: kuo mėsa tamsesnė, tuo žvėris vyresnis.
1-2 metų danielių mėsa vertingiausia, o elnio, jaunesnio nei 2-3 metų, parduoti mėsai neapsimoka, mat jie dar būna labai liesi.
Gyvus danielius perka ir medžiotojai, norintys jų užveisti medžioklės plotuose.
Mielai dalijasi žiniomis
R.Žemaitaitis apgailestauja, kad Šilutės ir Šilalės rajonuose labai mažai šiuos gyvūnus auginančių ūkininkų. Taip yra todėl, kad už juos neskiriama ES parama. „Jei būtų mokamos išmokos kaip už galvijus, atsirastų stimulas auginti ir elnius bei danielius“, – mano jis.
Tuo tarpu Latvijoje ir Lenkijoje jis žino elnynų, kuriuose laikoma po 2-3 tūkstančius šių taurių gyvūnų.
Tiesa, besidominčių elnininkyste yra ir mūsų krašte. Visus, kurie atvažiuoja pasisemti patirties, R.Žemaitaitis mielai vedasi į aptvarus ir pasakoja, pasakoja… „Kuo bus daugiau tuo užsiimančių žmonių, tuo mažiau bus nuo valstybės išmokų priklausomų šeimų ir tuo geriau bus mums visiems“, – įsitikinęs jis.
Bet norint pradėti šį verslą reikia ne tik investicijų, bet ir nemažai žinių. Kasdien po 1-2 valandas savo aptvaruose praleidžiantis Seimo narys jų jau turi.
„Gamta – tai grožis, geros emocijos, poilsis“, – sako jis, kartu su žmona Živile toje gamtoje auginantis ir savo atžalas – 4 metukų Vakarį ir vos metukų Jorį. O mažieji irgi jau aktyviai dalyvauja elnių ir danielių auginimo procese: vos pakilęs Vakaris skuba atlikti pirmąjį savo darbą – eina pašerti anteles ir elniukus, iš rankos maitina suaugusius elnius ir nemėto bet kur maisto atliekų – žino, kad jos – augintinių bandos skanėstas.
R.Žemaitaitis prisimena, jog ir jis danieliais susižavėjo būdamas panašaus amžiaus, kuomet Šilutės urėdijos Gulbinų medžioklės ūkyje dirbęs jo tėvas Rimas Žemaitaitis Jomantuose ir Inkakliuose įrengė aptvarus ir atvežė į mūsų rajoną (o gal ir visą Lietuvą?) pirmuosius gyvūnus. Jo žiniomis, Kintų seniūnijos miškuose ir dabar laisvai vaikšto apie 150 danielių.