Senais gluosniais apaugęs vieškelis Rusnės saloje veda į žolininkės Valentinos Baužienės kiemą. Ant Vorusnės upės kranto gyvenanti moteris apie žoleles žino daugiau, nei parašyta daugelyje knygų. Iš savo mamos perimtas žinias ir paslaptis ji pritaiko negalavimams įveikti.
Baužų ūkyje apsilankėme per patį ramunėlių žydėjimą. Pasak Valentinos, šis, regis, toks paprastas augalas turi daug paslapčių. Ar žinojote, kad kvapniausia yra vien ramunėlių žiedų arbata? Tiesa, tokia gali didinti skrandžio rūgštingumą. Ramunėlių su trupučiu kotelių arbatos poveikis bus švelnesnis. Tai ir dar daug ką moteris sužinojo iš savo mamos. Jos gyvenamuoju laiku Šilutės apylinkėse buvo septynios žolininkės. Vienos labiau išmanė pievų, miškų augalus, kitos – kas daržuose auga. „Mano mama eidavo rinkti natūralių augalų, jai smagiau būdavo važiuoti į laukus. Kai mirė, kaimynai vis pasakodavo, kaip ji surinktus augalus namo dviračiu veždavo, kaip tempdavo pungulius į namo palėpę. Iki šiol mamą mielai prisimena, sako mėgdavę ateiti su ja pasikalbėti, kad dabar trūksta iš palėpės sklindančio žolelių kvapo“, – teigia pašnekovė.
Valentina žolininkyste ėmė verstis prieš šešiolika metų. „Kai mirė mama, jos klientai ėmė eiti pas mane. Sakydavo: „Tu, vaikeli, parink, tu žinai…“ – pasakoja moteris norėdama atskleisti, kodėl pasirinko tokį kelią. Be to, ir polinkį augalams jautė nuo mažens, tai pastebėjo ir tėvai. Pasak pašnekovės, žolininkės gebėjimų turi ir jos dukra, – šiuo metu mergina gyvena Londone. „Ant pakuotės gali nebūti parašyta žolelių sudėtis, o dukra pauosto, pačiupinėja ir atpažįsta, kokia tai žolė“, – džiaugiasi moteris. Tik ar dukra pasuks jos pramintu keliu, neaišku. Ūkyje moteriai padeda kita dukra ir sūnus, vis dėlto didžiausias pagalbininkas – vyras. Jiedu dalijasi sunkiausiais darbais, drauge važiuoja į turgus, muges.