Rusnės saviveiklinio teatro žymūnė, režisierė Virginija Gajauskienė nustebino rusniškius spektakliu „Vedybos“, pastatytu pagal prieš pusantro šimto metų N.Gogolio sukurtą veikalą. Šis spektaklis per šešis Rusnės teatro gyvavimo dešimtmečius scenoje atkurtas, ko gero, jau ketvirtą kartą.
Rusnės teatro 60-mečio proga Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė bei vadybininkė Sonata Verbučianskė surengė seminarą „(Ne)nauji režisūriniai sprendimai mėgėjų teatre“.
Pasidalinti žiniomis ir patirtimi atvyko vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorius Valentinas Masalskis bei klaipėdietė aktorė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto scenos kalbos dėstytoja Virginija Kochanskytė.
Prisiminti teatro entuziastai
Teatro bacila prieš šešis dešimtmečius rusniškius užkrėtė tuometinės žvejų artelės darbuotojas ir pirmasis Rusnės teatro režisierius A.Gerasimovas, kuris su dešimties žmonių būreliu pastatė pirmąjį Rusnėje spektaklį „Meška“. Vėliau teatro mėgėjus suvienijo dailininkas Danielius Mažutis – buvo pastatytas spektaklis „Žuvėdros palydi“. Anglų kalbos mokytojas Albertas Peteris su scenos partneriu Juozu Dimša Rusnės teatro sceną praturtino nepakartojamomis komiškų vaidinimų akimirkomis.
V.Gajauskienė prie Rusnės teatro vairo stojo prieš 35 metus, į salą atvykusi gyventi iš Suvalkijos. „Nuostabus bičiulis“ buvo pirmasis jos režisuotas spektaklis Rusnės scenoje. Pasakodama apie tai V.Gajauskienė mini, kad jai dirbti nebuvo sunku, nes rado visą būrį scenoje jau pramankštintų aktorių, kuriuos mylėjo visi rusniškiai. Vėliau sekė dar mažiausiai 10 jos pastatytų spektaklių: „Gaidžio pentinai“, „Tuščios pastangos“, „Uošvė“, „Patriotai“, „Vedybos“, „Prašvilpta laimė“, „Ženteliai“, „Keturiese vidurnaktį“, „Tania“.
Kiekvieną kartą į spektaklius režisierė įtraukė vis naujų aktorių, prikalbindavo vaidinti kaimynus, pažįstamus, bendradarbius. V.Gajauskienė dirbo tuometinio ūkio agronome.
Su N.Gogolio „Vedybomis“ V.Gajauskienės vadovaujamas aktorių kolektyvas dalyvavo teatrų šventės „Pastogė 2000“ baigiamajame renginyje.
Per pastarąjį dešimtmetį vienu metu Rusnėje buvo susibūrusios net trys teatralų trupės, kuriems vadovavo režisieriai Virginija Svitkinienė (jos trupė vadinosi „Potvynis“), Juozas Kinderis (trupė „Tiltas“) ir 
V.Gajauskienė (trupė „Keltas“). Ši brandžiausių aktorių trupė gyvuoja iki šiol.
Rusnėje auga ir jaunesnių aktorių kolektyvas, kuriam vadovauja Daiva Plikšnienė. Šis kolektyvas šiemet ilsisi, nes režisierė yra motinystės atostogose.
Provincija – mumyse
Į diskusiją apie kūrybą rajono teatralus pakvietęs V.Masalskis sakė, kad menas nėra amžinas, jis turi kisti, apkrėsti žmogų emocijomis. Kalbėdamas apie miesto ir kaimo gyvenviečių aktorius, garsus kūrėjas sakė, kad „provincija yra mumyse, o ne vietovėje, kur gyvename“. Gyvenimo išminties aruodus sukaupęs aktorius Kauną ir Vilnių neseniai iškeitė į Vievį – mažą miestuką, kuriame, anot jo, gyvena kur kas ramesni, paprastesni, nuoširdesni žmonės nei didmiesčiuose.
Vėliau susirinkusiųjų emocijas valdė poezijos žodžio virtuozė V.Kochanskytė. Aktorė kalbėjo apie teksto svarbą spektakliuose ir autorines interpretacijas, vedė praktinį užsiėmimą pagal teatrinę programą „Gyvenimas – kaip graži kelionė“.
Spektaklis sutraukė pilnutėlę salę
Rusniškiai jau dešimtmetį neturi normalios scenos, kultūros namų, todėl renginių kaip niekad ištroškę. Pasižiūrėti 1,5 valandos trukusio spektaklio „Vedybos“ atėjo tiek žiūrovų, kad pritrūko kėdžių.
Rusnės aktoriai prisimena ir tokius laikus, kai tą pačią dieną teko vaidinti net du kartus, nes 250 vietų salėje netilpdavo visi žiūrovai, norintys pamatyti saviškių aktorių darbą.
Šį kartą su patyrusiais Rusnės teatro aktoriais Petru Stankumi, Arūnu Nausėda, Romu Endriukaičiu, Juozu Žigu, Edita Grinčinaitiene vaidino ir pirmą kartą Rusnės scenoje debiutavę Nijolė Deveikienė, Saulina Jokubauskaitė, Benediktas Grinčinaitis.