Įsijausti, įsigyventi į vaidmenį bei personažus geba tik linksmi, nuoširdūs ir… šiek tiek „trenkti“ žmonės. Tokie ir yra rusniškiai, kurių bene visuose namuose atrasi kaip nors su teatru susijusį asmenį: kažkas yra vaidinęs, kažkas – talkinęs, o kažkas ištikimu Rusnės teatro žiūrovu buvo ir dabar yra.
Tarptautinės teatro dienos proga prisiminti 63-ius metus gyvuojantį ir kraštą garsinantį Rusnės teatrą, buvusius ir esamus aktorius, režisierius bei jų pastatytas pjeses, idėja kilo dviem rusniškiams – ne viename salos spektaklyje vaidinusiam ir dabar tai darančiam Petrui Stankui bei ilgaamžei režisierei Virginijai Gajauskienei.
Anot jų, vieni į teatrą eina tam, kad pamatytų, kaip žmonės nusiima kaukę, kiti – parodo save, o treti tiesiog vaidina, kad užsidėtų kaukę. Būtent dėl šių priežasčių teatro nereikia sergėti, o tik nuolatos jį sava ugnelę kurstyti, padėti jam tuo gyvuoti.
Teatras – gerai „trenktųjų“ misija
Prieš simbolines pjesių premjeras, kurios tą vakarą ir vėl užbūrė žiūrovus, sveikinimo žodis buvo suteiktas vienam garbingiausių svečių – teatrologui, režisieriui, profesoriui, klojimo teatro gaivintojui ir rusniškių teatralų bičiuliui Petrui Bielskiui. Lipdamas į sceną jis ranką ištiesė ir kartu vedėsi ilgaamžę savo bičiulę V.Gajauskienę, kuri visą gyvenimą saloje atidavė liaudiškajam teatrui, paprastiems kaimo žmonėms, jų santykiams ir buičiai.
„Šnekėti apie Rusnę, apie čia statomus spektaklius, man reikėtų savaitės“, – sakė P.Bielskis, neslėpdamas savo žavėjimosi, jog Rusnėje teatro kelias jau tęsiasi daugiau ne šešis dešimtmečius ir yra susipynęs su visomis čia gyvenančiomis kartomis.
Anot profesoriaus, teatras Lietuvoje niekada nebuvo pramogos objektas, jis – tarsi apeiga, tam tikras atnašavimas. „Nuo seno buvo laikomasi nuostatos, jog žmogus, kuris išeidavo vaidinti, buvo tarsi guru, pateptasis. Aktoriaus išėjimas niekada nebuvo šiaip sau pasimaivyti, pasirodyti, papasakoti, ko niekas nežino, bet dar kartą visiems parodyti, ką jie jau žino“, – sakė svečias, primindamas, jog tiesiogiai su teatru buvo susiję visi įžymūs šalies žmonės: Vaižgantas, J.Basanavičius, V.Kudirka, A.Smetona.
Anot P.Bielskio, lietuvių tikrasis teatras yra liaudiškas, kai žmogus iš prigimties turi pajautimą, teatro organiką, mokėjimą klausytis. Didžiausios liaudiškojo teatro vertybės – ne siekimas profesionalumo, kuris šiuo atveju „nužudo“ gyvąjį žodį, o gebėjimas scenines situacijas kompensuoti veikėjų tipažais, išdykavimu, pajautimu, natūralumu. Kaip teigė svečias, būtent dėl to tik kažkiek „trenkti“ žmonės gali būti liaudiškojo teatro aktoriai ar režisieriai. Tų „trenktųjų“ dėka teatras ir šiandien Rusnėje gyvuoja.
Profesoriui antrino ir Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, kuri taip pat yra ne kartą įkūnijusi įvairių spektaklių veikėjų charakterius.
„Aš ir pati anksčiau esu sakiusi, jog čia gyvena gerąja prasme trenkti žmonės“, – sakė ji, linkėdama visiems išlikti ir toliau „trenktiems“ bei kasdien nešioti tik gerąsias „kaukes“, kuriose nėra pykčio.
Perdavė „pereinamąjį prizą“
Atminimų vakarą tęsė salos teatro gyvąja ikona tapusi režisierė V.Gajauskienė. Pristatydama ištrauką pagal Nikolajaus Gogolio komediją „Vedybos“, ji sakė, kad šis spektaklis – savotiškas salos simbolis. Šią pjesę režisierė pavadino „pereinamuoju prizu iš kartos į kartą“. Tai – mėgstamiausias a.a. mokytojo Alberto Peterio spektaklis, jo atradimas. Kaip sakė V.Gajauskienė, būtent A.Peteris kartu su legendiniu aktoriumi Petru Dimša, kuris tuomet įkūnijo piršlį, pirmieji saloje ir pastatė „Vedybas“.
„Anuomet šių dviejų vyrų darbo galėjo pavydėti bet koks kitas teatras. Ir nors šiandien tarp gyvųjų jau nėra nei A.Peterio, nei J.Dimšos, norisi perimtą iš jų duoklę tęsti ir perduoti kitoms kartoms. Tai – ir meilės teatrui žiburys“, – sakė V.Gajauskienė.
Komedija „Vedybos“, režisuojant A.Peteriui, saloje pirmą kartą pastatyta 1978 m. Tąkart teatrų apžiūroje Juknaičiuose A.Peteris buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį. Antrasis pjesės pastatymas, jau režisuojant V.Gajauskienei, pristatytas praėjusius dviem metams po salos teatralo A.Peterio mirties (1992 m.), trečiasis – 2000 metais. 2013-aisiais, minint Rusnės salos teatro 60-metį, simboliu virtusi pjesė buvo prikelta jau ketvirtąjį kartą.
Anot V.Gajauskienės, šią pjesę ar nors jos ištrauką būtina nuolat atgaivinti ir vėl rodyti žiūrovams.
„Žvelgdami į jaunuosius aktorius dar vis ieškome juose sąsajų su senaisiais, bandome juos palyginti, tačiau, akivaizdu, jog nepakeičiamų nėra“, – pripažino režisierė. Anot jos, aktuali šioms dienoms ir pačios pjesės, parašytos 1942 metais, tema bei humoras – gyvas ir užkrečiantis.
„Vedybų“ nuotaiką ir veikėjų charakterius dabartiniams žiūrovams perdavė Petras Stankus (Jaunikis), Kristina Petkutė (Nuotaka), Gražina Mizgerienė (Tarnaitė), Benediktas Grinčinaitis (Piršlys), Saulina Jokubauskaitė (Piršlienė), Arūnas Nausėda, Juozas Žigas, Romualdas Endriukaitis (kiti Jaunikiai).
Riedėjo nuoširdumo ašaros
Ypatingas siurprizas režisierei V.Gajauskienei virto vakaro kulminacija ir jaudinančiu momentu. Iš žiūrovų salės pakilusi rusniškė Dalia Kubilienė prakalbo vienos mylimiausių V.Gajauskienės pjesių veikėjos – Tanios – monologu.
Rusnės gyventojams ir kitiems režisierės bičiuliams nėra paslaptis, kad A.Arbuzovo pjesė „Tania“ yra V.Gajauskienės labiausiai išgyventas siužetas. Režisierė yra prisipažinusi, kad net ir dabar „nešioja užantyje“ savo Tanią.
Tad scenoje pasirodžiusi Tania vertė susirinkusiųjų kūnus šiurpti, o daugelis net nesustodami, kol baigėsi monologas, braukė ašaras.
Po pasirodymo V.Gajauskienė „Šilutės naujienoms“ sakė tokio siurprizo nesitikėjusi.
„Taip, šį veikalą ir dabar nešiojuosi užantyje, jis man – kaip Šventas Raštas. Kai prieš kelis dešimtmečius pirmą kartą perskaičiau pjesę, niekur neradau tinkamų žmonių, kad galėčiau pastatyti šį spektaklį. Ir tik atvykusi gyventi į Rusnę, juos sutikau“, – sakė režisierė, prisimindama, kad jos „Tania“ scenoje atgimė 2003 m.
Išdalinti salos „Oskarai“
Teatro praeičiai atminti žodis suteiktas ir kitiems svečiams. Kruopščiai savo namų archyve saugomas senųjų spektaklių vaizdajuostes ir ištraukas iš pjesių pristatė ne viename vaidinime dalyvavęs rusniškis, Šilutės teismo teisėjas Robertas Povilaitis, buvę artistai Juozas Pocius, Inga Mockienė, Pranas ir Zuzana Berčiai.
Dovaną susirinkusiesiems buvo paruošusi ir naujosios kartos Rusnės teatralų atstovė – režisierė Daiva Plikšnienė. Ji ne tik pasidalijo atsiminimais apie pačios statytus spektaklius, kuriuose aktoriams teko dainuoti net arijas bei įveikti kitus iššūkius, bet ir su bendramintėmis Asta Augustiniene, Sandra Mažeikiene ir Inesa Bukantiene parodė nuotaikingą ištrauką iš spektaklio „Ach, jau toji Ana“.
Anot vakaro organizatorių, toks renginys, kuris suburia visus neabejingus teatrui, saloje taps tradiciniu. Tad vakaro metu buvo surengtas ir smagus konkursas „Rusenio nominacijos“, kurio metu žiūrovai ir svečiai rinko labiausiai per pastaruosius kelis dešimtmečius salos teatrui nusipelniusius žmones.
Susumavus balsus, geriausiu scenaristu pripažintas rusniškis Simas Knapkis, geriausiu aktoriumi – R.Povilaitis, aktore – A.Augustinienė, scenos debiutanto apdovanojimas įteiktas Raimondui Plikšniui. O išskirtiniu apdovanojimu – už viso gyvenimo nuopelnus salos teatrui – pagerbta garsioji režisierė V.Gajauskienė.