Rusnės žvejo etnografinei sodybai – 15 metų

banio sodyba sveciaiValerijos ir Kazimiero Banių sukurtoje Rusnės žvejo etnografinėje sodyboje praėjusį savaitgalį šurmuliavo kelios dešimtys svečių – čia minėtas sodybos 15 metų veiklos jubiliejus.

Per šį laiką tūkstančiai Rusnės miestelio svečių ir rusniškių susipažino su šimtamete šio krašto žmonių buities istorija.

Didesnioji V. ir K.Banių gyvenamojo namo dalis yra tapusi ekspozicijų sale su išsaugotais senoviniais, tik šiame krašte naudotais baldais, unikalia dūminės krosnies virtuve (kukne) su duonkepe. Klėtyje saugomi ūkiški eksponatai, o sodybos kluone įkurtas tikras klojimo teatras, kuriame ne tik rodyti spektakliai, bet ir organizuoti seminarai, koncertai.

Jubiliejinio renginio metu sodybos šeimininkai rusniškis Gintaras Banys ir klaipėdietis Petras Bielskis pasakojo apie paveldėtos sodybos atstatymą, apie subrandintą mintį įkurti čia žvejo etnografinę sodybą.

Senoji sodybos šeimininkė Marta Druskutė su Banių šeima susipažino dėka Gintaro ir jo sesers Rasos kraštotyrinės veiklos. Jie, dar būdami moksleiviai, užrašinėjo senųjų šio krašto gyventojų prisiminimus. Martos draugiškas ryšys, užsimezgęs su vaikais, persidavė ir jų tėvams, M.Druskutė tapo artima Banių šeimai, kuri jai suteikė prieglobstį ir slaugą iki mirties.

Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto Teatro pedagogikos katedros vedėjo docento P.Bielskio pažintis su Marta taip pat buvo atsitiktinė. Jis pasakojo, kad vaikštinėdamas po Rusnę, Skirvytėlės kaime pamatė senučiukę, kuri, pasiramstydama lazda, per kiemą sunkiai nešė kibirą su vandeniu.

Atsitiktinė pagalba ir užsimezgęs pokalbis išaugo iki šilto bendravimo, P.Bielskis Martą ėmė lankyti dažniau. Jam buvo įdomu bendrauti su žmogumi, kuris žino šio krašto praeitį, o močiutei norėjosi pasikalbėti, prireikdavo paprastos pagalbos: sunešti iš lauko bulves, užkamšyti stogo skyles, pataisyti išklerusias duris.banio sodyba sodina medeli

P.Bielskis buvo didžiai nustebintas, kai po kelerių pažinties metų ir bendravimo jis, M.Druskutės valia, paveldėjo trečdalį jos gyvenamojo namo, lygia dalimi su Kazimiero ir Valerijos Banių vaikais Gintaru ir Rasa.

Be to, testamentas įpareigojo bendraturčius sukurti visiems lankytojams atvirąetnografinę sodybą – muziejų.

Etnografinė sodyba pirmųjų lankytojų sulaukė prieš 15 metų, tačiau sodybos rekonstrukcijos pradžia buvo 1988 metais. Iš savo santaupų supirkta mediena ir kitos medžiagos, pačių sodybos šeimininkų darbas ir studentų talkos per kelias vasaras sodybą pavertė tinkama priimti svečius.

Pasak P.Bielskio, jam, kaip teatralui, ir jo studentams teko mokytis statybos darbų, kad seną kluoną paverstų Klojimo teatru. Nendrinio stogo rišimo paslaptis įminė patys: kruopščiai ardydami seną stogą, perprato senųjų meistrų darbą.

G.Banio ir P.Bielskio pasakojimus apie sodybos rekonstravimą paįvairino prisiminimai apie čia talkinusių studentų nuotykius.

Juolab kad į jubiliejų atvyko ir pora tuometinių studentų – mūsų kraštietis iš Vilkų Kampo kaimo Mindaugas Nogaitis ir vilnietis, Lituanistikos tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Eligijus Daugnora. Jie pasakojo, kad studentai, tvarkydami sodybą, nepamiršo ir pramogų: rengė vakarones, ėjo į naktines žvejybas. P.Bielskiui labiausiai įsiminė studentų žvejyba, kai jie tinklaičiais prisigaudė ne žuvų, o ančių.

P.Bielskis linkėjo, kad ši etnografinė sodyba niekada nepretenduotų gauti milijoninę paramą rekonstrukcijai. Klaipėdos rajone panaši sodyba buvo kapitaliai rekonstruota, dabar ten viskas gražu, tviska naujomis medžiagomis ir dažais, tačiau neliko autentiškumo ir nesavanaudiškomis pastangomis sukurtos dvasios.

Minėjimo metu šeimininkai ir talkininkai sodybos pakraštyje pasodino berželį. Koncertavo Rusnės moterų vokalinis ansamblis „Luotužė“, šoko „Rusniečio“ kolektyvas.

joomplu:5706

Silutes naujienu LOGO

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.