Rusniškių bendruomenė puoselėja ir garsina savo kraštą

rusne saktarpis„Rusnė – savitas žemės kampelis, kurį aplankęs jau niekada jo neužmirši, nes čia būsi pajutęs gamtos ir augmenijos vešlumą, žemės ir vandens jungtuvių dosnumą“, – apie iš visų pusių Nemuno atšakų apglėbtą Rusnės miestelį rašė poetas Eugenijus Matuzevičius, sužavėtas šios vietovės išskirtinio grožio ir gamtos turtų.

Didžiausia Lietuvos sala įspūdžių lankytojams dovanoja bet kuriuo metų laiku – ir šalčiui sukausčius upes ir marias, ir vasarą nusidriekus žaliam horizontui.

Jau kelerius metus Rusnė siekia susigrąžinti kurorto statusą ir įsitvirtinti tarp populiariausių šalies kurortinių vietovių, kurioje ne tik būtų dar geriau gyventi vietiniams, bet ir būtų ką parodyti svečiams. Prie to daug prisideda vietos bendruomenės. Vienoje jų ir gimė idėja sugrąžinti miesteliui kurorto statusą. 
 

Jaučiamas bendruomeniškumas  

Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui priskiriamas Rusnės miestelis yra įsikūręs Rusnės, Skirvytės ir Atmatos upių apsuptyje ir šiuo metu turi apie 1800 gyventojų. Viena aktyviausių saloje veikiančių bendruomenių – organizacija „Rusnės sala“ įkurta 2003 m. spalio 29 d. Bendruomenei vadovavo Edita Grinčinaitienė, vėliau – Dalia Drobnienė, o pastaruosius 4 metus jai pirmininkauja Raimondas Plikšnys, kuris į bendruomenės veiklą yra įsitraukęs nuo pat pradžių.

„Prieš gerą dešimtmetį buvo jaučiamas bendruomeniškumo pakilimas: žmonės būrėsi, nes suprato, kad kartu galima daug nuveikti, pasikeitė finansavimo sąlygos, atsirado daugiau galimybių. Bendruomenė turėjo ne tik moralinį pagrindą, – bendruomenės veiklos pradžią prisimena R.Plikšnys.

Rusnėje bendruomeniškumas stipriai jaučiamas: „Jeigu svarstomas rusniškiams svarbus įvykis, žmonių susirenka pilna Salos etnokultūros ir informacijos centro salė. Jeigu sprendžiamas ne toks svarbus klausimas, negalėdami dalyvauti, kai kurie savo nuomonę perduoda per kaimynus – vieni kitais pasitiki. Mes, salos gyventojai, vieni kitus palaikome, jeigu atsitinka kokia bėda, potvynis – žmonės mobilizuojasi, vieni kitiems padeda“, – sakė jis.

Pašnekovo teigimu, bendruomenės „Rusnės sala“ tikslas – stiprinti bendruomeniškumą, kuris svarbus, kad žmonės gerai jaustųsi ir norėtų gyventi saloje. „Siekiame, kad mūsų likimas nebūtų sprendžiamas be mūsų, norime atstovauti savo interesams, vystyti savo salą, norime gyventi geriau“, – esminius tikslus vardija R.Plikšnys.  

Unikalios šventėsrusne vasario 16 ant ledo

Rusnės vardas neretai Lietuvoje skamba dėl originalių švenčių ir idėjų. 2014 m. „Rusnės sala“ LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota už išradingą Vasario 16-osios paminėjimą.

„Žiemą pas mus būna potvyniai, vanduo užlieja kelią, ir mes būname atskirti nuo pasaulio. 2014-aisiais vasario 15 d. buvo didelis šaltis, viskas užšalo ir mes galėjome nebelaukti traktoriaus persikelti į didžiąją žemę, galėjome pasiekti ją savo kojomis. Ta šventė gimė spontaniškai, o vėliau tapo tradicinė. Mes ją pavadinome Laisvės nuo potvynio diena, – pasakoja R.Plikšnys.

Šią dieną ant ledo vyksta iškyla, varžybos, pramogos vaikams. Kas verda sriubą, kas kepa kepsnius, vienas kitą vaišina, sveikina. Tai trunka 2-3 valandas. Dalyviai išsiskirsto kupini gerų įspūdžių.

Rusniškius ir svečius kiekvieną pavasarį suburia Rusnėje organizuojama „Stintų naktis“, kuri sumanyta siekiant atgaivinti šio krašto stintmečio tradicijas. Pasak R.Plikšnio, nors visa Lietuva kalba apie stintas, bet tik nedaugelis žino, kad Stintų šventė yra ne Palangos, ne Nidos, o Rusnės tradicija. Čia kovą ar balandį, saulei jau pasislėpus, žmonės susirenka prie laužų, graibštais gaudo ir kepa stintas, vaišina jomis kaimynus, dalyvauja varžytuvėse, linksminasi.

Viena unikaliausių tradicinių šio krašto švenčių, prie kurios rengimo prisideda bendruomenė, – „Šaktarpis“, šiemet balandį vykęs jau 11-ąjį kartą.

Seniau, kai nebuvo tilto, tokiu metu dėl upėmis Kuršių marių link pajudėjusių ledų Nemuno deltos žmonės būdavo įkalinami namuose – nei ledu pereisi, nei valtimi išplauksi, nei pažvejosi ar ūkio darbais užsiimsi. Tarsi nelikdavo ką veikti. Ir tada žmonės sugalvojo švęsti. Tais laikais šventė vadinosi kitaip, o rusniškiai, radę istorinį terminą „šaktarpis“, reiškiantį pavasario ar žiemos metą Nemuno deltoje, kai negalima nei perplaukti, nei ledu pereiti, ją taip pavadino. Į šią šventę susirenka apie 2000 žmonių.

Kadangi šiemet „Šaktarpio“ šventės metu potvynis buvo jau pasibaigęs, renginio tema buvo „Šaktarpis brenda į vandenį“. Vyko irklavimo varžybos, iš vandens buvo semiami prizai, dalyvius džiugino Pamario krašto kolektyvų dainos ir šokiai. Alkani šventės dalyviai taip pat neliko – vyko kulinarinio paveldo degustacijos: gardžiuotasi keptomis stintomis, rūkyta žuvimi, plovu, žvėrienos sriuba, pyragais, košėmis, punšu. Prisimenant senuosius laikus, „Šaktarpyje“ buvo atsiskaitoma rusnietiškais pinigais, jų buvo galima čia pat išsikeisti.

„Šaktarpio“ organizatoriai kasmet nustebina naujovėmis. Vienais metais šventėje savo techniką demonstravo pasieniečiai, kitais – leidosi malūnsparniai ir plaukiojo laivai, būna smagu, kai Nemuno deltos regioninis parkas šventės metu organizuoja paukščių stebėjimą.   Visos bendruomenės šventės yra nekomercinės ir nepolitinės. „Neprisileidžiame jokių politikų, jokios komercijos. Viską darome dėl savęs“, – tikina R.Plikšnys.

Siekia išlaikyti jaunimą  

Rusnėje nerimą kelia jaunimo mažėjimo problema, pagrindinėje mokykloje kasmet vaikų sumažėja po 15, 20. Kažkada buvo apie 250 moksleivių, dabar belikę apie 80. Bet rusniškiai ieško būdų išlikti: kad jaunimui netrūktų veiklos, vykdo projektus, žada įrengti sporto aikštynus, miestelyje veikia mėgėjų teatrai, šokių, sporto kolektyvai. Taip pat bandoma įtikinti valdžią, kad Rusnėje tinkamos sąlygos kurti jūrų kadetų mokyklą.

2015 m. bendruomenė sulaukė įvertinimo už bendruomeniškumą ir savo miestelio puoselėjimą – jai suteiktas „Metų geradario“ titulas ir Šilutės „Rotary“ klubo įsteigtas prizas.

„Apdovanoti buvome už tai, kad susitelkę atsispyrėme mums primetamai kitų valiai. Pavyzdžiui, norėjome sukurti savo alėją, promenadą ir kt. Mūsų norai nesutapo su valdžios ketinimais, tačiau mes kantriai siekėme tikslo ir mums pavyko. Bendruomenė turi savo viziją, turime stiprią seniūnę, kuri širdimi yra už Rusnę, visi kartu stengiamės, kad miestelis turėtų savo veidą. Malonu, kad mus pastebėjo“. – kalba R.Plikšnys.    Bendruomenė siekia, kad ir nauji objektai saloje būtų įdomūs ne tik gyventojams, bet ir turistams, nes didesni turistų srautai sukurtų daugiau darbo vietų vietiniams, o šie nebenorėtų iš salos pabėgti.  

Nori daugiau turistų

Kadaise Rusnė buvo kurortas, turėjo savus pinigus. Prieš 6 metus bendruomenei kilo idėja atkurti Rusnės kurortą. Rusniškių nuomone, tam yra tinkamos sąlygos: palanki aplinka, maitinimo įstaigos. Tad rusniškiai siekia atkurti tai, kas buvo, kad mėgstantieji ilsėtis Lietuvoje norėtų čia atvažiuoti. Tada ir vietiniai turėtų daugiau darbo, galėtų pasiūlyti savo produktų, teikti apgyvendinimo paslaugas.

Rusnė turi kaimo turizmo draugiją, kuri vienija 10 sodybų. Jų šeimininkai stengiasi, kad čia būtų įdomu turistams, kad iš Rusnės jie išsivežtų gerų įspūdžių ir norėtų grįžti.

R.Plikšnys Rusnėje su šeima gyvena jau 15 metų. Čia įkūrė sodybą, joje priiminėja poilsiautojus, aprodo Rusnę. Anot jo, saloje verta apsilankyti ir žiemą, tada čia kartais smagiau nei vasarą: kai daug sniego, upės užšalusios, čia pajauti tikrą gamtos jėgą.

Rusnė įdomi ir savo lankytinais objektais. Uostadvaryje turistus traukia 1876 metais statytas švyturys, nuo kurio apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marių, Atmatos žiočių, Ventės rago, Minijos ir Krokų lankos panorama. Čia galima apžiūrėti pirmąją vandens kėlimo stotį, pastatytą 1907 m., kuri dabar paversta muziejumi. Kitame muziejuje – Etnografinėje žvejo sodyboje – susipažįstama su archajiška krašto gyventojų virtuve, senoviniais buities daiktais. Rusnėje gausu senosios medinės architektūros pavyzdžių.

Viena naujausių salos įžymybių – pernai atidengtas paminklas Indijos išsivadavimo judėjimo vadovui M.Gandžiui ir jo bendražygiui rusniškiui litvakui H.Kalenbachui. Tarptautinės reikšmės įvykis sukvietė į salą būrį svečių, o Atmatos krantinė dabar tapo dar populiaresnė.

Žiupsnelis istorijos  

Rusnės sala Nemuno deltoje susiformavo maždaug prieš 1000 metų, jos vardas pirmą kartą paminėtas 1365 m. Gyvenvietės kūrimosi laikas sutampa su taikos laikotarpiu po 1410 m. Žalgirio mūšio. Prasidėjus prekybiniams ryšiams tarp Ordino ir Lietuvos, Rusnė tapo prekybinio kelio dalimi ir pradėjo augti. 1583 m. Rusnėje atidaryta mokykla. 1648 m. čia veikė 4 smuklės. XVIII a. vid. prasidėjęs sielių plukdymas iš Lietuvos lėmė medienos pramonės suklestėjimą Rusnėje ir miestelio plėtrą. 1872 m. nutiestas plentas į Šilutę, įrengta garlaivių prieplauka.

Rusnėje buvo pastatytas teismas, apskrities ligoninė, paštas, keli viešbučiai. Gyventojams pradėti statyti dviaukščiai mediniai daugiabučiai namai, medienos pirkliai statėsi vilas.   XIX a. miestelis garsėjo kaip žvejų uostas, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Rusnėje buvo įkurtos spaustuvės, dirbo knygrišykla, biblioteka. 

1914 m. buvo pastatytas didelis naujas tiltas per Atmatą. Rusnė tapo gražiu miesteliu su keliomis gatvėmis. 1933 m. ji buvo paskelbta kurortu. Antrojo pasaulinio karo metais susprogdinus tiltą, Rusnė vėl buvo atkirsta nuo žemyno. Naujasis 333 m ilgio tiltas buvo pastatytas tik 1974 m.

Nuotraukos iš bendruomenės „Rusnės sala“ archyvo.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.