Rytų Prūsijos dvaras vakar ir šiandien

muziejus prusijos dvaras pav 3Ar kada nors susimąstėte, kokia buvo Rytų Prūsijos dvarų paskirtis, kas buvo šių dvarų valdytojai, o vėliau – savininkai? Ar norite sužinoti, kaip rengėsi dvaro ponios ir kaip jos leisdavo laisvalaikį? Dar daugiau – ar žinote, kodėl damos visuomet kaip aksesuarą nešiodavo vėduoklę ir kaip jos bendraudavo su kitos lyties atstovais?

Jeigu norite sužinoti visas dvaro paslaptis, gegužės 17 d. 19.00 val. kviečiame į renginį „Rytų Prūsijos dvaras vakar ir šiandien“, skirtą tarptautinei muziejų dienai paminėti.

Rytų Prūsijos dvarai, jų paskirtis

Dėl specifinių istorinių aplinkybių Klaipėdos krašte klostėsi savita dvarų sistema, formavosi savitais bruožais pasižyminti dvarų savininkų socialinė grupė, išryškėjo tik šiam kraštui būdingi dvarų sodybų bruožai.

Iki Lietuvos nepriklausomybės žinios apie Mažosios Lietuvos dvarus beveik nebuvo skelbiamos. Išsamesnė medžiaga apie dvarus buvo tik Vokietijos bibliotekose ir archyvuose.

Atsivėrus geležinei uždangai, mokslo darbuotojams, tyrinėtojams pavyko surinkti nemažai istorinės medžiagos apie Rytprūsių dvarus.

Dvaro sodybos pobūdis priklausė nuo paties dvaro ekonominio pajėgumo, valdytų žemių ploto ir t.t. Klaipėdos krašte vyravo nedidelės sodybos. Didelių ir labai didelių dvarų būta Karaliaučiaus krašte.

Kas gi sudarydavo dvarą? Dvaro rūmai, pagalbiniai pastatai (tarnų būstai, virtuvės, rūsiai), gamybiniai pastatai (tvartai, daržinės, svirnai, dirbtuvės). Rytų Prūsijos dvarams buvo būdingas gamybinis pobūdis, todėl vyraudavo gamybiniai pastatai, o rūmai ir jų aplinka būdavo gana kuklūs. Šio krašto sodybos nepasižymėjo didesniu prašmatnumu, jose nebuvo kuriami didžiuliai parkai su tvenkinių sistemomis, nebuvo statomi itin puošnūs rūmai, nebuvo kuriami vien reprezentacijai skirti dvaro sodybos elementai (pvz., įspūdingi muziejus prusijos dvaras pav 2įvažiavimai, dekoratyviniai pramoginiai statiniai). Reprezentacinių dvarų Rytų Prūsijoje buvo nedaug. Net didesnių dvarų sodybose vyraudavo ūkinė – gamybinė dalis. Tuo šie dvarai labai skyrėsi nuo puošnių ir pretenzingų Lenkijos ir Lietuvos dvarų.

Gamybinis dvarų pobūdis sustiprėjo XIX a. – XX a. pr. Tuomet pagal naujausias technologijas buvo statomi didžiuliai ūkiniai ir gamybiniai pastatai, kurie atspindėjo protestantų etikos dvasią – dėmesį darbui, o ne tuščioms pramogoms.

Dvarų savininkai

Dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai – bajoriškų giminių nariai. Dažniausiai dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų bei vietovių pareigūnai, kariškiai. Neretai būdavo, kai prasigyvenęs ir sėkmingai ūkininkaujantis dvarininkas pelnydavo titulą „fon“.

Tačiau Klaipėdos krašte beveik nėra bajoriškųjų titulų (pvz., kaip grafai), jų būta daugiau Karaliaučiaus srityje. Tai dar kartą parodo, kad Mažosios Lietuvos teritorijoje, provincijoje, nesikūrė įtakingos aristokratų giminės, kad Mažosios Lietuvos dvarai turėjo daugiau ūkinę kilmę.

Dvariškių laisvalaikio formos

Mažosios Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo specifinis ir savitas, tai lėmė dviejų skirtingų kultūrų – lietuviškosios ir vokiškosios – sąveika. Dar XVIII a. itin išsilavinusi, šviesuoliška Rytprūsių aukštuomenė aktyviai prisidėjo prie valstybės kultūrinio gyvenimo plėtotės. Aukštuomenė rengdavo koncertus, privačius muzikinius spektaklius, buvo skaitomos muzikos teorijos paskaitos. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje jau veikė muzikiniai teatrai, aukštosios bei aukštesniosios muzikos mokyklos.

Neretai dvarų savininkai samdydavo muzikos mokytojus savo vaikams mokyti. Dvaruose buvo mokoma ne tik groti muzikos instrumentais, bet ir šokio meno. Antai Šilokarčemos dvaro savininko Hugo Šojaus (Hugo Scheu) marti Elen Hauzer – Šoj (Helene Hauser – Scheu) dvaro rūmuose mokydavo Herderio gimnazijos vyresnių klasių mokinius šokti. Dvaro svetainėje vykdavo kamerinės muzikos koncertai.

Dvariškiai laisvalaikiu užsiimdavo įvairia veikla. Rankdarbiai, kaip ir mokėjimas skambinti pianinu, buvo privalomi dvaro moterims, ypač – panelėms. Šis užsiėmimas jaunąsias paneles mokė kantrybės ir savitvardos, kuriamas rankdarbis buvo puikus atramos taškas akims, kai reikėdavo jaunuolių akivaizdoje pademonstruoti kuklumą nudelbiant žvilgsnį.

Panelės ir moterys nėrė, mezgė, siuvinėjo, dirbdino iš batisto gėles, kai kuriuose dvaruose patyrusios siuvinėtojos kūrė tekstilės dirbinius bažnyčioms – arnotus, altorių užtiesalus, bažnytines vėliavas.

Nemažai dvaro žmonių savo jėgas išmėgindavo ir vaizduojamojoje dailėje, nors ir neturėjo tam reikalingo profesinio pasirengimo. Dar būdamas Lėbartų dvaro savininku, H.Šojus 1873 m.   pasaulinėje žemės ūkio parodoje Vienoje eksponavo savo pieštą paveikslą „Iš Prūsų Lietuvos“.muziejus prusijos dvaras pav 4

Pelnytis pragyvenimui rankų darbu ar žiniomis aukštuomenėje tais laikais buvo gėdingas dalykas. Tad kuriama buvo savo malonumui ar norint sublizgėti.

Kita mėgiama dvarininkų kūrybos sritis buvo dvarų interjerų ir parkų projektavimas. Ne vienas jų atsiduodamas per visą XIX a. neišnykusiai romantizmo dvasiai, projektavo savo dvaro interjerą ir kraštovaizdį. Šilokarčemos dvaro savininkas – ne išimtis. XX a. pr. šalia Šilokarčemos dvaro H.Šojus įrengė angliško tipo parką su 3 tvenkiniais, pasodino 150 veislių medžių ir krūmų.

Pats H.Šojus rašė: „Žemę prie upės, apie 200 margų, aš apsodinau medžiais, nutiesiau pasivaikščiojimui kelią ir takus, pastačiau reikalingus tiltus…“

XIX a. antroje pusėje dvaruose labai madinga tampa kolekcionuoti. Daugelyje dvarų buvo sukaupti vertingi archeologiniai, numizmatiniai, istoriniai, rankraščių, knygų, paveikslų ir kitokie rinkiniai. Šilokarčemos dvarininkas H.Šojus sukauptų rinkinių pagrindu dviejuose dvaro kambariuose buvo įsteigęs privatų muziejų. Tai buvo tikras muziejus, tvarkomas profesionaliai, su atsidavimu ir nusimanymu. Jo rinkiniais domėjosi daugelis mokslininkų, tyrinėjusių Mažosios Lietuvos praeitį.

Visai nauja laisvalaikio praleidimo forma tapo susidomėjimas fotografija. Atsirado dvarininkų, kurie, patys pramokę fotografavimo meno, fotografuodavo ne tik savo dvarų, apylinkių ir kelionių vaizdus, artimųjų portretus, bet darė  menines nuotraukas.

Tad galima daryti išvadas, kad XIX a. II pusėje  – XX a. pradžioje Rytų Prūsijos dvarai veikė daugiau kaip ūkiniai vienetai, pasižymintys gan griežta orientacija į ūkinį ekonominį efektyvumą. Jiems nebuvo būdinga išplėtota reprezentacinė rekreacinė zona, puošnūs pastatai, nefunkcionalūs statiniai bei įrenginiai. Tačiau visuose dvaruose buvo išplėtota kultūrinė veikla. Dvaruose buvo muzikuojama, piešiama, siuvinėjama, balsu skaitomos knygos, užsiimama rankdarbiais, rengiami teatralizuoti pasirodymai.

spaudos remimo fondasProjektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.