Lietuvoje tokia nuostabi vasara. Ir šokčiojimai nuo kaitros prie vėsos, ir sausrą keičiantis lietus negadina vasaros vardo. Ji tokia turi būti. Dabar, regėję beveik pusę vasaros, apie ją negalėtume pasakyti nė vieno blogo žodžio. Geriausia tokių žodžių net neieškoti, nes vasarą mes turime tik vieną, o gamta tikrai nieko nedaro taip, kad vasara būtų nejauki savo vaikams. O mes tikrai norėtume būti jos, vasaros, vaikai.
Bent dešimtį dienų mus lepino šiluma, kuri kai kam galbūt tapo varginančia kaitra ir sausra. Dabar gamta atsigręžė lietumis, todėl galima tikėtis daug švelnesnių orų, vėsos ir pirmųjų grybų. Tiesa, jų jau buvo pačioje vasaros pradžioje, tačiau ne tiek, kad pakaktų paragauti. Dabar lietaus palaistytuose pušynuose metas geltonuoti voveraitėms, o paraistėse, lapuotynuose slapstytis raudonikiams, lepšiams ir baravykams. Kol kas su pintinėmis skubėti nereikia – pirmieji grybai gali tilpti į saują.
Be to, dabar grybauti nekviečiame ir saugodami paukščių bei žvėrių ramybę. Visi jie augina savo vaikus, vasaroja. Rimtis yra viso jų gyvenimo sėkmės pagrindas. Jiems suteikdami ramybę, padedame kaip ir lesindami, globodami žiemą ar perėjimo metu.
Neseniai pasklido informacija apie drastišką daugelio rūšių nykimą. Gal ir nebūtų logiška pritarti visoms toje informacijoje pateiktoms tendencijoms ir jų mastams, tačiau toks pranešimas panašus į didelį raudoną šauktuką, skelbiantį, kad turime būti budrūs, atsargūs ir rūpestingi.
Nors gamtoje rūšys išnykti ir juolab atsirasti gali natūraliai, tačiau žmogaus veikla šiuos procesus spartina iki neregėtų tempų. Teisus Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis sakydamas, kad vien per trisdešimtį pastarųjų metų paukščių ir žvėrių nykimas tapo labai pastebimas.
O aš prisimenu ilgamečio Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko pasakojimus apie tai, kaip bene 1965-aisiais jis paklausė profesoriaus Tado Ivanausko apie paukščių gausą. Profesorius tada atsakė, kad, palyginus su 1922-aisiais, kai jis pirmą kartą apsilankė Žuvinte, paukščių beveik nebėra. Įdomu, ką dabar pasakytų profesorius.
Ar galime gyventi taip, kad visko – ne tik paukščių ir žvėrių – būtų daugiau? Žinoma, galime. Ir ne tik galime, bet privalome daryti viską, kad taip būtų. Apsižvalgykite aplink ir surasite, kuo galite būti geri bei naudingi gamtai. Štai kiemo žolė – išdžiuvusi, paukščiai, bitės ir kiti vabzdžiai ieško vandens. Kodėl jiems neįrengus girdyklos? O ar žinote, kiek kiekviena sode tykanti katė per vasarą sunaikina paukščių? Keletą dešimčių. Tiek jų neužaugina net jūsų ir kaimynų sodas.
Dar svarbesnė paukščių gausos priežastis – lauko želdinių su gausiais uoginiais, vaisius vedančiais augalais trūkumas. Jų įrengimas gali nieko nekainuoti, todėl pakaks tik gero noro ir jūsų valios!