Neseniai vykusioje 14 -ojoje Vydūno tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje vėl nuskambėjo raginimas ieškoti kelių ir būdų įamžinti Vydūno atminimą Klaipėdos mieste. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius siūlo tai įamžinti Klaipėdos Atgimimo aikštėje.
Dėl to, ar ši aikštė tinkamiausia įamžinti Vydūną, kilo aistringos diskusijos.
Vydūno muziejaus Kintuose įkūrėjas Saulius Sodonis išsakė savo nuomonę bei svarstė, jog paminklui tiktų ir Šilutė.
Pateikiame S.Sodonio nuomonę.
Mintis statyti paminklą Vydūnui nėra nauja. Apie tai su pertrūkiais svarstoma nuo pat 1988 jubiliejinių 120-ųjų jo gimimo metinių. Tačiau visados kildavo klausimas – o kur jį statyti.
Daugelis sutinka, kad tam būtų skirta sakralinė ir reikšminga vieta. Be to, ji turėtų būti labiausiai susijusi su jo gyvenimu ir veika.
Labiausiai, žinoma, tiktų Tilžė. Tik jau daugiau kaip 50 metų tokio miesto nebėra. O tai, kas dabar yra, nei iš tolo nei dvasia, nei išvaizda ar gyvenimo būdu neprimena buvusio lietuviams labai svarbaus miesto. O svajoti, kad kada nors jis vėl toks bus – visiška nesąmonė.
Kita vieta – lyg ir Šilutė labiausiai pritiktų. Kaip ten bebūtų, vis tik daugiausiai su šia vieta jis sietinas: gimimas Jonaičiuose – Mažiuose, pirmasis darbas Kintuose. Pagaliau, kai hitlerininkai ėmė smarkiai kelti galvas, jis rengėsi važiuoti gyventi iš Tilžės į Šilutę. Tik atsitiktinumas sutrukdė, nes jau ir butas jam buvo parinktas čia.
Todėl šilutiškiai jau ir maketą prieš dešimtmetį buvo parengę, tačiau iki šiol niekas nepavyksta: manau, kad todėl jog „pats Vydūnas to nenori“, kalbant metaforiškai. Be to, Šilutė nėra labai dėkinga vieta, kur būtų galima tokį paminklą pastatyti.
Žinoma, kiekvienas miestas gali turėti pasistatęs po paminklą Vydūnui, kaip kad kažkada Vytautui Didžiajam dažname mieste buvo. Tačiau ar tai reikalinga? Ir Vydūnui, ir šiaip žiūrint kultūriniu požiūriu.
Jei žiūrėsime į Klaipėdą, kaip į jungiamąją vietą viso šio buvusio krašto praeičiai – tai gal vertėtų ne kožnam XIX -XX a. kultūros ir politikos veikėjui po paminklą statyti, o kažką bendro sukurti, kas lyg ir parodytų vienybę bendrumą ar pan.
Tai gal galėtų būti savotiškas monumentas, kuriame po kertelę būtų skirta prie šio krašto kultūros prisidėjusiems. Tačiau tai turi būti labai subtiliai padaryta, nes Klaipėdoje baibokas jau yra, kad ir priešingoje minimos aikštės pusėje ant upės kranto…
Tam, kam kilo mintis Vydūnui paminklą statyti dabar siūlomoje vietoje, tai galiu tik sau pamanyti, kad tas visiškai nežino, kas buvo Vydūnas ir tiesiog nori save įsimažinti.
O gal skulptorius jau turi kažką sukūręs ir tiesiog nori tą mintį prastumti… Nors ir labai gražiai dabar vadinama aikštė absoliučiai neatitinka Vydūno dvasios. O svetimas stabas (buvusi Lenino aikštė, – red. past.) toje vietoje jau buvo. Todėl tikrai nereikia išniekinti Vydūno atminimo, padarant jį nauju…
Jei jau vis tik būtų nutarta statyti, tai labiau pritarčiau Ramūno Povilansko minčiai dėl dabartinėje Janonio gatvėje esančio skverelio. Tai labiau kamerinė vieta. Ten labai tiktų greičiau ne paminklas, o kažkoks, kaip dabar sako, paminklinis ženklas.
Iš kitos pusės, vieta gal ir nebloga, tačiau ji visą laiką apstatyta automobiliais. Tad ramybės ir vaizdumo ten ne kažin kiek. O Vydūnui reikėtų rimties ir susikaupimo.