Sąjūdžio 25-mečio minėjime – pagarba laisvės šaukliams

sajudis sveksnaRajono Savivaldybės didžioji salė penktadienį buvo sausakimša – čia vyko šventinis posėdis, skirtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 25-osioms metinėms paminėti, į kurį buvo sukviesti tų dienų mūsų rajono aktyvistai, prieš ketvirtį amžiaus pašaukę tautą susitelkti vienam bendram ir dideliam darbui – atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, jų bendražygiai, rajono Tarybos nariai.

Buvo visko: kai kurių pasisakiusiųjų mintys liejosi iš širdies ir jaudino judėjimo dalyvių ir jame nedalyvavusiųjų širdis. Bet keli deguto šaukštai apkartino skaidriai geltono medaus statinę: beveik niekam nepavyko išgirsti sausų faktų rinkinio, visiškai paskendusio prastos akustikos Savivaldybės salėje, o vienas iš Šilutės persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų supainiojo jubiliejaus datą…

Sąjūdis atsirado, kai visuomenė pribrendo

Pradėti minėjimo aprašymą norisi nuo pirmojo Šilutės Sąjūdžio pirmininko, žinomo farmacininko Virgilijaus Skirkevičiaus kalbos.

Būtent jo žodžiai liejosi iš širdies ir palietė daugiausia širdžių. Nekreipdamas dėmesio į tai, kad neturi mikrofono, p.Virgilijus pasidžiaugė salėje matydamas tiek daug pažįstamų veidų ir ypač – iš rajono suvažiavusių žmonių. Tai, anot jo, yra ir Sąjūdžio Šilutės grupės atspindys – Sąjūdyje nuo pat pradžių dirbo ne tik šilutiškiai, aktyvios grupės veikė ir kaimuose.sajudis publika

Tiesa, negailestingas laikas, anot V.Skirkevičiaus, paliko savo pėdsakus ir jie susitiko jau „senstelėję, žilstelėję ir pliktelėję“. Bet jis pasidžiaugė, kad šiandien gali sutikti tų dienų dalyvius, matyti jų bendros veiklos rezultatus.

V.Skirkevičiaus pastebėjimu, prieš 25 metus Sąjūdis atsirado todėl, kad visuomenė jau buvo tam pribrendusi. Jis prisiminė diskusijas ir apie tai, kad reikia ruoštis pogrindiniam darbui. Buvo pradėtas toks pasiruošimas, spausdinti atsišaukimai, ieškoma vietų gretimoje Kaliningrado srityje, kur šilutiškiai, esant reikalui, būtų pabėgę ir iš ten juos platinę. Buvo daug žmonių, kurie sakė, kad jei reikės, paslėps sąjūdiečius savo namuose.

Naujosios santvarkos kūrėjai, anot V.Skirkevičiaus, negriovė Salomėjos Nėries mokyklų ir nenaikino Petro Cvirkos gatvių, bet jie darė kur kas didesnį, reikšmingesnį darbą. 

Prisimena brolybę, lygybę ir laisvės siekį

„Buvo didelė laimė daryti didelius dalykus ir jausti tikrą brolybę. Ta brolybė buvo labai svarbi visiems“, – prisiminė pranešėjas.
Dar vienas nepamirštamas anų dienų bruožas – lygybė ir tikėjimas, jog ta lygybė nugalės, jog prieš įstatymą visi bus lygūs. Bet teisinė sistema, deja, išliko sena.

Dar jie tikėjo laisve: kad galės laisvai kalbėti tai, ką galvoja, kad niekam nebereiks bijoti atvirai pasakyti, ką jaučia širdimi.
„Mes iškovojome laisvę ir norime savo valstybėje jaustis laimingi. Bet ar mes to tikėjomės? Ar galėjo būti kitaip?“ – retorinį klausimą sau ir kitiems uždavė pranešėjas. Prisipažino, kad pats neturintis atsakymo. „Manau, kad negalėjo būti kitaip.

sajudis vadovaiNeturėtume koneveikti visko, kas išlikę tarsi senosios santvarkos reliktai. Mūsų buvo ir yra per mažai, kad galėtume kaip revoliucionieriai viską kurti iš naujo“, – reziumavo jis.

Dėkojo šeimoms

Švėkšniškis Saulius Sodonis prisiminė, kad jo šeima buvusi kaip tik ta, kuri apie lietuvių tautos laisvės siekį daug žinojo jau sovietmečiu, tik kalbėti, žinoma, negalėjo. Tad Sąjūdžio procesai, anot S.Sodonio, buvo jo giminės darbų tąsa.
Jis irgi prisiminė, kaip sąjūdiečiai ieškojo konspiracinių butų, aptarinėjo, kokius ženklus turėtų nešioti gatvėse, kad atpažintų vieni kitus. Tuometinėje Sąjūdžio taryboje, pasak S.Sodonio, buvo 25 žmonės – ir jauni, ir vyresni šilutiškiai. Pastarieji nelaikė jaunųjų neišmanėliais, o noriai diskutavo su jais.

„Tai buvo įdomus ir pamokantis laikas“, – sakė S.Sodonis ir išreiškė padėkas savo ir kitų tuometinių sąjūdiečių šeimų nariams, kurie suprato ir palaikė juos, bendram darbui aukojančius ne tik savo laiką, bet neretai ir šeimų materialinius resursus.

Ekrane visi buvo jauni

V.Skirkevičiaus ir S.Sodonio kalbos buvo tarsi gelbėjimosi ratas, mestas Pauliui Skirkevičiui, posėdžio pradžioje pristatytam jaunam istorikui. Kone pusvalandį monotoniškai iš popieriaus jo skaitomų istorinių faktų ypač prasta akustika pasižyminčioje Savivaldybės salėje beveik nebuvo galima suprasti. Tad ne vienas klausantysis tuo metu ranka dažnokai tramdė žiovulį arba diskutavo su kaimynais jiems vieniems žinomais klausimais…
sajudis muziejuje
Todėl nenuostabu, kad susirinkusieji plojimais palydėjo būtent trumpas, jautrias V.Skirkevičiaus ir S.Sodonio kalbas.

Publika tik pečiais traukė, kai vienas iš Sąjūdžio kūrėjų – dabartinis vicemeras Šarūnas Laužikas savo kalboje minėjo Sąjūdžio 20-metį, o ne 25-metį, kai Lietuvos himno giedojimo metu keletą kartų vos nenugriuvo istorinė Šilutės Sąjūdžio trispalvė…

Beveik 70 – tiek tądien perskaityta pavardžių tų, kurie prieš ketvirtį amžiaus pirmieji pakilo į kilnią misiją budinti tautą. Visiems jiems įteikti padėkos raštai, keletas apdovanoti atminimo ženkliukais ir medaliais. Tie, kurių jau nebėra, pagerbti tylos minute.

O visos ceremonijos metu ekrane keitėsi 25-erių metų senumo vaizdai, sudėti į filmą „Sąjūdis Šilutėje“, kuriuose visi jie buvo dar tokie jauni…

Vakare filmas demonstruotas ir Šilutės muziejuje, kur prisiminti Sąjūdžio ištakas Šilutėje, padiskutuoti susirinko Sąjūdžio veteranai, tremtiniai, choro „Pamario aidas“ nariai. Kartu atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro parengta kilnojamoji paroda „Už Uralo – žemės galo“.