„Esu kaimo vaikas, neprisižiūrintis, nekreipiantis dėmesio į save – pakinklyje atsiradusį guzelį turėjau keletą metų. Žmona juokaudama sakydavo, kad „vėžį“ nešiojuosi. 2014 m. guzelis staiga pradėjo augti, cepelino dydžio auglys ėmė trukdyti, blauzda nebetilpo kelnių klešnėje. Nuvažiavau Utenoje pas chirurgą, padarė biopsiją. Kai atėjo atsakymas, išrašė siuntimą pas onkologus. Taip atsidūriau Vilniuje, pas onkologus Joną Reklaitį, Gintautą Barštį, kurie pasakė – piktas tavo navikas, reikia šalinti.
Po operacijos paskyrė chemoterapiją – kas savaitę važinėjau pas onkologus į Vilnių, 50 kartų buvau. Viskas sugijo, visus gydymus pakėliau gerai. Nesu pratęs skųstis, tad kai šalutiniai chemoterapijos poveikiai darydavosi sunkiai pakeliami, galvodavau pozityviai, kad netrukus pagerės. O slaugytojos patardavo paprastų dalykų, kurie pagerindavo savijautą“, – pasakoja Edmundas (61 m.).
Kiekvienas guzelis – sarkoma?
Sarkomos dažniausiai atsiranda rankose ir kojose. „Antroje vietoje – pilvo sritis, kur navikai gali formuotis skrandyje ar žarnyne. Rečiau pasitaiko retroperitoninės, liemens, galvos ar kaklo srities sarkomos. Jei navikas formuojasi galūnėse, pacientai dažnai jį aptinka patys, dar ankstyvos stadijos. Pilvo ertmės navikai dažniausiai diagnozuojami vėliau – kai pradeda spausti aplinkinius organus, sukelia skausmus ar žarnyno nepraeinamumą.
Minkštųjų audinių sarkomos skirstomos į daugybę tipų, o tai apsunkina tiek jų nustatymą, tiek gydymą. Geriausias diagnostinis metodas – magnetinio rezonanso tomografija, leidžianti tiksliai įvertinti naviko dydį, jo lokalizaciją bei santykį su aplinkiniais organais, kraujagyslėmis ir nervais. Jei reikia, papildomai atliekama kompiuterinė tomografija, o tam tikrais atvejais – pozitronų emisijos tomografija, ypač kai įtariamas mažas arba išplitęs navikas. Paviršinių navikų įvertinimui dažnai pakanka ir ultragarso tyrimo.
Lietuvoje kasmet nustatoma iki 150 naujų sarkomų atvejų. Žinoma daugiau nei 20 genetinių sindromų, susijusių su padidėjusia sarkomos rizika. Tačiau manoma, kad paveldimi atvejai sudaro mažiau nei 3 proc. visų sarkomų. Suaugusiems dažniau nustatomos liposarkomos, lejomiosarkomos ir nediferencijuotos pleomorfinės sarkomos, o vaikams – rabdomiosarkomos.
Operacija – pagrindinis gydymas
„Sarkomų gydymas skiriasi priklausomai nuo jų tipo. Chirurginis gydymas – pagrindinis ir dažnai vienintelis potencialiai išgydantis metodas. Jei naviką galima pašalinti techniškai, chirurgija laikoma standartiniu suaugusiųjų minkštųjų audinių sarkomų gydymo metodu.
Laiku nustatyta diagnozė žymiai padidina sėkmingo gydymo tikimybę. Navikai, ypač galūnėse, dažnai pastebimi dar neturint jokių kitų simptomų. Visgi pasitaiko atvejų, kai pacientai delsia kreiptis, net kai navikas jau matomas ar apčiuopiamas, ir į gydytojus kreipiasi tik atsiradus stipriam skausmui ar komplikacijoms. Kartais dėl vėlavimo prireikia net galūnės amputacijos. Nors pradžioje navikas gali būti vos kelių milimetrų dydžio, jis gali išaugti iki 20 cm ir daugiau, jei laiku nesiimama veiksmų“, – sako dr. R. Baušys.
Dauguma sarkomų atsiranda atsitiktinai, tačiau tam tikri aplinkos veiksniai ir genetiniai sindromai gali padidinti jų atsiradimo tikimybę. „Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – jonizuojanti spinduliuotė. Nors išorinė radioterapija gali padidinti minkštųjų audinių sarkomos riziką, bendra rizika išlieka nedidelė. Ypač svarbu žinoti, kad vaikystėje taikyta radioterapija, ypač turint genetinių polinkių, ženkliai didina riziką. Sarkomos gali išsivystyti po spindulinio gydymo dėl krūties ar galvos-kaklo navikų“, – sako dr. R. Baušys.
Svarbu ankstyva diagnostika
Sarkomos – tai grupė navikų, kurių vieni geriau pasiduoda sisteminiam gydymui, pavyzdžiui, gimdos lejomiosarkomos, o kiti yra labai atsparūs įvairiam gydymui. Tai retas navikas, jo formų įvairovė apsunkina ir tyrimų organizavimą. Sarkomų medikamentinio sisteminio gydymo pagrindas yra chemoterapija. Esant itin retų formų sarkomai, kai nustatoma konkreti genų mutacija, taikoma ir taikinių terapija. Tokiais gana retais atvejais, suradus atitinkamą gydymą, tikrai gauname gerą atsaką.
Ankstyva diagnostika svarbi sarkomai – kaip ir visiems piktybiniams navikams. Deja, sarkomos linkusios atsinaujinti. Kol liga neišplitusi, galima tenkintis chirurgija. Visų formų sarkomos pirmiausia šalinamos chirurgiškai. Žinoma, pagal poreikį derinant su medikamentine bei spinduline terapija.
Visos sarkomos yra agresyvūs, klastingi navikai. Jos iš karto pradeda plisti kraujo keliu ir formuojasi atokios metastazės. Viena jų „mėgstamiausių“ vietų – plaučiai. Deja, profilaktinių programų nėra, sarkomos gali atsirasti visur. Visiems suaugusiems rekomenduojama kartą per metus ar pusantrų savo lėšomis pasidaryti vidaus organų echoskopiją. Tai būtų idealiausias būdas pastebėti ankstyvos stadijos kasos, inkstų vėžį, taip pat ir visas sarkomas, kurios gali vystytis vidaus organuose. Ant galūnių sarkomos matomos, čiuopiamos. Dažnai vyrai uždelsia kreiptis – vyrą išgąsdinti guzeliu ant blauzdos yra labai sunku. Daug argumentų vyrai suranda, kad neitų pas gydytoją dėl menko guzelio. O tas guziukas ilgainiui gali pridaryti didelių bėdų.
Žinoma, gydymas yra agresyvus, turi šalutinių poveikių. Jeigu parenkama konkreti taikinių terapija – ji būna švelnesnė. Bet pirmos eilės gydymas yra agresyvus – juk navikas taip pat agresyvus.
Pagal Nacionalinio vėžio instituto inf.