Saugiškiai mokėsi ulioti kaip senoliai

saugu vakaroneEtninė kultūra sudaro kiekvienos tautos kultūros pamatą ir paveldą. Per daugelį metų ji formavosi kartu su žmogumi, apimdama visas jo materialiojo ir dvasinio gyvenimo sritis. Etninės kultūros dalį sudaro gyvos, iš kartos į kartą perimamosios tradicijos, patenkančios kultūrinėn aplinkon, nuolat pritaikant jas prie naujų poreikių.

Siekiant suprasti neįkainojamą tradicijos vertę, ugdant pagarbą tautos kultūrai, mokant mokinį įvertinti tautos savitumus, Saugų J.Mikšo pagrindinėje mokykloje dalis neformaliojo ugdymo skiriama etnokultūrai, kuria rūpinasi mokytojas Vytautas Laurinavičius, jam talkina muzikos mokytoja Vida Gončiarova.

Jurginės – pavasario sutiktuvės. Anot Balio Buračo, apie Žemaičiuose buvusią populiarią Jurginių šventę kalba tai, kad čia dažnai net ir dabar šlapią pavasarį žemaičius išgirsi kalbant, kad šiemet – Šlapjurgis. O sausą pavasarį Jurginių laikas Sausjurgiu vadinamas.

Jau tapo tradicija, kad Saugų J.Mikšo pagrindinės mokyklos mokiniai, vadovaujami mokytojo V.Laurinavičiaus, kasmet organizuoja po etnokultūros renginį, o kad būtų linksmiau, pasikviečia ir svečių.
saugu vakarone 1
Šių metų vakaronė „Kaip uliojo mūs senoliai“ supažindino su žmogaus ir gyvosios gamtos santykiu, tautosaka, senovės mitologija, folkloru, senovės lietuvių buitimi, kalendorine Jurginių (Jorės, Jūrės) švente, švenčiama balandžio 23 d.

Daug smagių akimirkų šventės dalyviams suteikė margučių – jurgučių marginimas ir ritinėjimas, dainų varžytuvės, obuolio valgymo varžybos, liaudies šokiai, kuriuos šokti mokė nenuilstanti kaimo senolė Konstancija Medingienė, kitos užduotys.

Vakaronėje nebuvo linksminančio žiūrovus koncerto, mokytojas V.Laurinavičius moksleivius, mokytojus, Saugų bendruomenės „Saugų artuma“ narius sujungė į vieną gražų būrį, kuris kunkuliavo kaip bundanti pavasarinė gamtos galia, užpildydama sielas atgaivos, džiaugsmo ir stiprybės jausmu.

Žinoma, vakaronės organizatoriai nepretendavo atkurti autentišką Jorės šventę su visais papročiais kaip buvo švenčiama prieš daugelį metų, bet pritaikė šventę prie šių dienų. Svarbiausia, kad jaunoji karta žinotų, kad Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas, kuris vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju.

Pagal seną paprotį, per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems. Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi.

„Per Jurgines klausomasi žemės šnekos – pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų“, – senolių išmintimi dalijosi renginio vedantysis V.Laurinavičius.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.